Aprašymas:

Darbas:

LIETUVOS CHORŲ ISTORIJA

Naudota literatūra:

1. B. Zubrickas „Lietuvos chorų istorija“
2. A. Arminas „Lietuviškų chorų ištakos“
3. Internetiniai šaltiniai


Pratarmė

Chorinis dainavimas kaip žodžių ir muzikos sintezė – viena labiausiai preinamų ir žinomų meno sričių. Jis, kaip kolektyvinio atlikimo menas, savo prigimtimi yra masinis menas. Chorinis dainavimas organiškai įsilieja į visuomeninį gyvenimą ir yra neatskiriama visos mūsų kultūros sudėtinė dalis. Chorai mobilizuoja ir jungia žmones aktyviai kūrybinei veiklai, vienija jų mintis, jausmus ir valią. Jie nuo senų laikų buvo galingas ginklas prieš išnaudojimą, politinę ir socialinę priespaudą. Chorinė daina ir dabar yra mūsų šventų siekių saugotoja, užtarėja ir gynėja.
Chorai, plačiai populiarindami pasaulio tautų liaudies dainas, klasikų ir šiuolaikinių kompozitorių kūrinius, atlieka didelį vaidmenį žmonių meninio-muzikinio auklėjimo baruose, padeda kultūringai praleisti lasvalaikį, daro žmonių gyvenimą daug įdomesnį ir turtingesnį, praturtina dvasinį pasaulį. Mūsų tautos istorija rodo, kad nė vienas stambesnis kultūrinis renginys neapsieitas be choro. Chorai buvo įvairių švenčių, žymių istorinių datų ir svarbių politinių įvykių minėjimo puošmena. Su daina ir giesme ėjome į mitingus ir piketus, gynėme Televizijos bokštą ir Parlamento rūmus, išvijome ateivius okupantus ir vėl iškovojome nepriklausomybę. Chorai atranda ir iškelia liaudies talentus, kurių dalis tampa ir muzikos profesionalais. Muzikos istorija rodo, kad ne vienas žymus menininkas savo kelią pradėjo dainuodamas chore.
Mūsų krašte chorinis dainavimas turi senas ir labai gražias tradicijas. Chorų nacionalinis sąjūdis, prasidėjęs XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, ženklus buvo tarpukario metais ir per visą bolševikinę okupaciją. Lietuvoje būta iki 2000 chorų ir apie 100 tūkstančių dainininkų. Valstybiniai ir kai kurie mėgėjiški chorai yra pasiekę aukštą meninį lygį, gerai vertinami respublikos ir užsienio muzikos kritikų bei chorinio meno žinovų.
Bolševikinės okupacijos metais chorai buvo didelė atspara okupacinio režimo ir sovietinio rusinimo politikai įveikti, padėjo išsilaikyti lietuviškiems papročiams ir tautiškumui. Chorai, atidavę tam tikrą duoklę bolševikinei plakatinei dainai, niekada nepamiršo ir savo krašto liaudies dainų, plačiai populiarino Lietuvos ir užsienio klasikų kūrinius.
Lietuvos choro menas dar mažai tyrinėtas. Pirmąsias publikacijas pokario metais apie chorus ir chorinę muziką paskelbė akademikas J. Gaudrimas. Tačiau jis tyrinėjo bendrąją muzikinę kultūrą Lietuvoje, todėl žinios apie chorus ir chorvedžius negausios. Vienas pirmųjų choro meną pradėjo tyrinėti A. Arminas, o vėliau įsijungė V. Jakelaitis, L. Dumblaiuskaitė, R. Gudelis, R. Kašponis, S. Jareckaitė, Z. Rinkevičius, B. Skirsgilas, V. Čepliauskas, A. Zaboras ir kiti muzikai. Bet jų moksliniai darbai ir disertacijos parašytos iš menotyrinių ir pedagoginių pozicijų. Vieni jų gilinosi į dainų šventes ir bendrąsias muzikinės kultūros problemas, kiti labiau domėjos mūsų kompozitorių chorine kūryba, o dar kiti gvildeno chorinio meno interpretacijos bei pedagogikos problemas. Todėl Lietuvos chorų raida ir choro kolektyvų kūrybinė-koncertinė veikla istoriniu chronologiniu metodu dar nebuvo tyrinėta.


Daina – tautos sielos veidrodis. Su ja lietuvis nesiskyrė ir baudžiavos jungą vilkdamas, ir carizmo smurtą kęsdamas. Jo darbus, vargus ir džiaugsmus nuolat lydėjo daina. Liaudies daina valstiečiui atstojo ir poeziją, ir muziką. Daina, išreikšdama žmonių pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą, visada buvo veiksminga kovos prieš liaudies engėjus priemonė, padėjo išsaugoti kalbą, papročius ir tautiškumą, stiprino žmonių dvasią ir skatino išsivadavimo kovai. Daina, perduodama iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą, amžių kaitoje vystėsi ir tobulėjo.


IŠVADOS

Detaliau panagrinėjus Lietuvos chorus, matyti, koks platus muzikinės kultūros baras išvardytas ir kokie tvirti pamatai padėti ateičiai. Didelį indėlį į mūsų chorinio meno aukso fondą įnešė tiek profesionalieji, tiek mėgėjiški chorai. Daugiatūkstantinės dainų šventės tapo vienu iš svarbiausių chorinio dainavimo stimulų ir chorinės kultūros suklestėjimo rodiklių. Chorų sąjūdžio išvadoje gimė daug gražių tradicijų: pajėgiausių chorų koncertai reprezentacinėse Lietuvos salėse, susitikimai-koncertai su užsienio chorais, dainų šventės ir festivaliai, chorų sąskrydžiai ir konkursai, įvairių švenčių ir žymių istorinių datų minėjimo koncertai, kompozitorių J. Naujalio, Č. Sasnusko, S. Šimkaus ir A. Budriūno chorų konkursai, gimė naujas gražus renginys – J. Naujalio jaunųjų dirigentų konkursas. Geriausieji mūsų chorai gražiai pasirodo užsienio miestų koncertų salėse, laureatų vardus ir diplomus laimi tarptautinėse konkursuose bei festivaliuose. Aukšto profesinio meistriškumo pasiekusiems chorams buvo suteikiami nusipelniusiųjų ir liaudies kolektyvų garbės vardai, o chorų vadovams