Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

Liaudies dainos – giesmės tarnavo pagoniškojo kulto reikalams. Daina padėjo lietuvių liaudžiai išsaugoti savo kalbą, savitą kultūrą. Ji buvo tarsi kovos priemonė, priešinantis feodalų, carizmo politikai. Įvairios paskirties ir pobūdžio, melodingos, turtingos tarmėmis ir ritmika mūsų liaudies dainos, perduodamos iš kartos į kartą, turtėjo naujomis intonacijomis naujais įvaizdžiais. Slenkant amžiams keitėsi jų dainavimo maniera ir būdai.
Lietuvos liaudis žino kalias dainavimo formas arba būdus. Seniausias – monodinis (vienbalsis) ir polifoninis (daugiabalsis), o vėliausias – homofoninis ir daugiabalsis. Savitumu iš jų labiausiai išsiskiria polifoninis dainavimas – sutartinės – dviem, trimis ir keturiais balsais, griežtu kanonu, sekundiniais sąskambiais.


LIETUVIŠKŲ CHORŲ VEIKLOS PRADŽIA

Po Lietuvos-Lenkijos valstybės (Žečpospolitos) paskutinio padalijimo vis sparčiau pradėjo irti feodaliniai

gamybos santykiai ir tuo pačiu pamažu ėmė vystytis kapitalistiniai santykiai. Atsirado realesnės sąlygos susidaryti lietuvių nacijai, formuotis jos kultūrai. Vis daugiau ėmė atsirasti lietuvių inteligentų, besirūpinančių lietuviškos kultūros likimu, jos vystymu.
Tačiau caro valdžia kylantį nacionalinį bei socialinį judėjimą negailestingai slopino. Po 1863 m. sukilimo buvo uždrausta lietuviška spauda, valstybės įstaigose persekiojama lietuvių kalba. Dar anksčiau uždarytas Vilniaus universitetas.
Štai tokiomis sunkiomis sąlygomis buvo tyrinėjama lietuvių tautos praeitis, studijuojamas ir spausdinamas folkloras, kuriama grožinė literatūra. Tuo metu išleidžiama ir visa eilė lietuvių liaudies dainų rinkinių, o pačioje XIX a. pabaigoje mezgasi ir nacionalinės, paremtos liaudiškais pradais, muzikos daigai.
Pirmieji lietuviški meniniai chorai gimė bažnyčiose, nes ir spaudos draudimo metais joje nebuvo draudžiama giedoti lietuviškai. Kita vertus, pati dvasiškija skatino kurti chorus, kaip vieną iš religijos propagavimo priemonių ir sudarė sąlygas jų darbui. Deja, kolei pradėjo vyrauti lietuviškas giedojimas, teko daug kovoti su sulenkėjusiais dvasiškiais. Vėliau jie, siekdami savo parapijose turėti choro, t.y. rimtosios muzikos monopolį, neretai trugdydavo kurtis pasauliečių chorams.
Turimomis žiniomis, vienas pirmųjų chorų giedančių tik lietuviškai, susikūrė Vilkaviškyje 1880 m. Šis, gana kuklios sudėties – septynių žmonių – „choras“ (šešios moterys ir vienas vyras) trimis balsais lietuviškai tam tikromis progomis giedojo mišparus ir rožančių. Ta pati giesmininkų grupė kartais pagiedodavo ir Alvite. Tačiau tai – išskirtinis atvejis. Iki 1886 m. pvz.,