Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

bendrosios mūsų kultūrinio gyvenimo tėkmės.

LIETUVIŠKI CHORAI TAUTINĖS PRIESPAUDOS LAIKOTARPIU.
KAI KURIOS LIETUVIŠKŲ CHORŲ GIMIMO PRIELAIDOS

Feodalinės Lietuvos profesinės muzikos židiniai

Lietuvos didžioji kunigaikštystė XVI a. pabaigoje, po unijos su Lenkija, pradėjo nustoti kultūrinio savarankiškumo. Kelis šimtmečius buvo slopinama lietuvių kalba, niekinama meninė liaudies kūryba ir, apskritai, kutūra. Ranka rankon su svetimšaliais ėję Lietuvos feodalai greitai pasidavė jų įtakai ir nutautėjo. Prieita iki to, kad į Lietuvos nacionalinę kultūrą pradėta žiūrėti kaip į praeities dalyką. Lokią Lietuvą savo raštuose mini ir apdainuoja lenkų rašytojai bei poetai, taip į ją iki nacionalinio judėjimo suaktyvėjimo ( XIX a. pabaiga) žiūrėjo sulenkėjusi Lietuvos aristokracija.
Suprantama, kad tokiomis XVX – XIX a. feodalinės Lietuvos sąlygomis bergždžias dalykas ieškoti tautinio profesinės

muzikos charakterio.
Vakarų Europos pavyzdžiu bažnyčiuose pradėta įrengti vargonus. Su jais turėjo progos susipažinti ir platesni liaudies sluoksniai. Teigiama, kad pirmuosius nešiojamus vargonėlius (portatyvą) ir klavikordą Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto žmonai Onai 1401 m. padovanojo vokiečių ordino magistras Ulrichas fon Jungingenas.
Kiek išsamesnės žinios apie vargonus, išlikusius daugiausia XVIII a. antrosios pusės šaltiniuose, rodo, kad 1776 m. juos jau turėjo Ukmergės, Laukuvos, Gaurės, Kėdainių bažnyčios. Didžiausi vargonai tada buvę, matyt, Kretingoje. Jie turėjo net 31 balsą, du menualus ir pedalus. Vargonus 1619m. įrengė grafas Jonas Karolis Katkevičius. Lietuvoje Vytautas pastatė apie 30 bažnyčių ir kelis vienuolynus. Vien tik Žemaičiuose 1517 m. jų buvo 12. Manoma, kad bažnyčiuose buvo ir vargonai.
Vytauto viešpatavimo laikais XV a. pradžioje, prie Vilniaus katedros veikė mišrus ir diskantininkų choras.
Išlikusiomis žiniomis, po 1501 m. vyskupas Martynas III – sis ima praktikuoti giedojimą ir Žemaičių vyskupijos Varnių katedroje.

Liaudies dainavimas

Dainą lietuvių liaudis mėgo nuo neatmenamų laikų. Apie tai galima spręsti iš žinių, aptinkamų įvairiuose rašytiniuose šaltiniuose. Senose dainose minimi Dunojėlis, aukšti kalnai, plačios girios ir kt. nebūdingi dabartiniam kraštovaizdžiui atributai. Jie leidžia spręsti, kad liaudies buitis buvo susieta su daina jau labai senais – priešistoriniais - laikais. Ir vėliau mūsų dainingoji liaudis, ilgai nešusi priespaudos jungą, daina reiškė savo skausmą ir džiaugsmus, ilgesį ir viltį. Su daina valstietis ėjo į laukus, mergelė dainuodama laukė savo bernelio, motulė raudojo žuvusio