Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

chorai iš tikrųjų pasiekė svarių kūrybinių laimėjimų, tačiau nuolatinis visuomenės kultūrinis tobulėjimas kartu kelia vis didesnius reikalavimus ir choriniam menui. Dabar ypač svarbu puoselėti chorų augimą, nes aukšto profesinio meistriškumo chorų nuolat pasigendama. O masiškumo požiūriu buvome pasiekę išties įspūdingų skaičių – tai rodo respublikinės dainų šventės ir kiti masiniai kultūriniai renginiai. Nors, kita vertus, per pastarąjį dvidešimtmetį išryškėjo chorų ir dainininkų mažėjimo tendencijos – ypač kaime. Kaime chorų mažėjimo tendencijoms reikštis didelės įtakos turi įvairūs socialiniai reiškiniai. Chorų aktyvumo problema kaime (iš dalies ir mieste) darosi vis aktualesnė ir reikalinga specialių sociologinių tyrimų. Kita vertus, kaimui nuolat trūksta labiau kvalifikuotų chorvedžių, kurie ir sunkiomis sąligomis sugebėtų bendrai dainai suburti valstiečius. Sunku dabar pasakyti kaip toliau

plėtosis chorų sąjūdis kaime, kaip į chorus žiūrės naujojo Lietuvos teritorinio suskirstymo vadovai.
Ir profesionalieji, ir mėgėjiški chorai šiandien turi siekti kuo didesnio meistriškumo, kuo geriau įvaldyti choro vokalinės technikos įgūdžius, išmokti muzikinio rašto ir solfedžio. Chorų meninė-muzikinė kultūra apsprendžia ir patį chorinio dainavimo populiarumą. Žemo meninio lygio chorų jau niekas nebenori klausyti, o ir patys dainininkai tokiuose choruose nebenori dalyvauti. Chorinis dainavimas vis sunkiau beatlaiko konkurenciją su kitais muzikos žanrais, vis sunkiau gerus dainininkus įtraukti į chorus ir juos sudominti daina.
Chorų meninė-muzikinė kultūra, jų kūrybinė-koncertinė veikla priklauso nuo daugelio faktorių: 1) dirigento kvalifikacijos, 2) repertuaro, 3) dainininkų, 4) materialinės-techninės bazės, 5) įstaigų bei įmonių vadovų ir visuomeninių organizacijų paramos. Tenka pripažinti, kad mūsų chorų kūrybinėje veikloje buvo ir dabar yra nemažų spragų ir spręstinių problemų. Chorų evoliucijoje pastebimi ir atoslūgiai ir pakilimai. Tai, kad klausytojas šiandien reikaluja iš meninių kolektyvų vis didesnio meistriškumo, rodo aukštą mūsų visuomenės muzikinę kultūrą, kurią išugdė, greta kitų meninio gyvenimo apraiškų, plačiai skambanti chorinė daina.
Netenka abejoti, kad chorai, kaip masiškiausia ir demokratiškiausia meninės saviraiškos forma ir atgimstančioje Lietuvoje užims prideramą vietą mūsų krašto kultūriniame-muzikiniame gyvenime. Vadinasi, kuo plačiau aprėpsime savo tautos chorinės kultūros būklę – jos laimėjimus ir spragas – tuo efektyviau ieškosime priemonių tiems trūkumams pašalinti ir sėkmingiau žengsime priekin, neatsilikdami nuo