žmogiškieji ištekliai organizacijoje

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

analizuojant atskirų įmonių personalo vaidmenį organizacijoje ir buvo daroma prielaida, jog personalui dėmesys Lietuvoje rodomas vis daugiau, o toliau pasitelkus indukcinius faktus atskleistas šios prielaidos teisingumas.
• Palyginimas – darbe lyginama informacija apie Lietuvos ir Pasaulio šalių personalo vaidmenį įmonėje.
• Aprašymas – darbe aprašomi visos personalo įdarbinimo ir kvalifikacijos galimybės.
• Aiškinimas – aiškinamas personalo vaidmuo įmonėje..
Didžiąją darbo dalį sudaro tekstas. Į darbą įterptos kelios lentelės ir grafikai, tam kad vaizdingiau būtų pateikti duomenys.

1. Žmogiškųjų išteklių valdymo teorijų raida

1.1 Vadybos teorijų raida

Atsiradus amatams, susiformavus manufaktūroms, gamybos apimtys buvo nedidelės, buvo vykdomi tik rankiniai darbai, darbuotojų skaičius buvo nedidelis. Manufaktūros šeimininkas atlikdavo visas funkcijas, jis pažinodavo dirbančiuosius asmeniškai.

Gilintis į valdymo darbo ypatumus neskatino ir menko lygio gamyba, paprasti įrengimai ir žmonių tarpusavio ryšiai darbe. Vėliau atsiradus mašininei gamybai, keitėsi technologijos, funkcijos, buvo kuriami vis sudėtingesni įrengimai, įmonėse kūrėsi įvairių įrengimų kompleksai, kuriuos efektyviai panaudoti, dirbant jais vis didesniam vis įvairesnių profesijų darbininkų skaičiui, darėsi vis sunkiau.
Vadyba kaip mokslinė disciplina, profesija, tyrinėjimų sritis yra palyginti jauna. Vadyba pripažinta kaip savarankiška veiklos sritis tiktai 20 a. amžiuje. Vadybos mokslo raidoje yra susiformavusios keturios pagrindinės teorijos:
Klasikinė (F. Teiloras, A. Fajolis, 1920 - 1950). F. Teiloras pirmasis pabandė moksliškai nagrinėti su vadovo darbu susijusius klausimus ir ypač pabrėžė vadybos mokslinių pagrindų svarbą. Griežtas ir aiškus pareigų bei atsakomybės pasidalijimas, atlyginimas pagal darbo rezultatus. Žmogus – priemonė darbo atlikimui, pasyvus vykdytojas. Dėmesys koncentruojamas į žmonių fizines galimybes, į kai kuriuos jų fiziologinius poreikius, bet ignoruoja žmonių veiklos emocinę pusę.
Žmogiškųjų santykių (E. Mejo, D. Makgregoras 1930 - 1950). Šios teorijos pradžia siejama su Hotorno ekspiremntais, kai E. Mejo ir jo vadovaujami specialistai, norėdami nustatyti darbo aplinkos veiksnių įtaką darbininkų darbo našumui ir kokybei, netikėtai išaiškino didžiulę socialinių veiksnių įtaką žmogaus darbui. Viso žmogaus, o ne tik jo rankų ar smegenų įtraukimas į organizaciją – jis joje ne tik dirba, bet ir gyvena. Šioje teorijoje nagrinėjami klausimai: individuali ir grupinė motyvacija, grupių elgesys, lyderio vaidmuo kolektyve, tarpasmeniniai darbuotuojų ryšiai. Ši teorija yra pagrindas