Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

ir pasidabruotos XVIII a. Lietuvos Didžiųjų Kunigaikščių ir Lenkijos valdovų statulos.
Po paskutinės rekonstrukcijos, atliktos pagal Lauryno Stuokos-Gucevičiaus projektą, bažnyčia įgavo griežtą, prancūzų klasicizmo pamėgtą keturkampio formą. Katedra tapo monumentaliausiu, gryniausio stiliaus klasicistiniu pastatu visoje Jungtinės Respublikos (Žečpospolitos) teritorijoje. Dabar pagrindinį Katedros fasadą puošia išlakus portikas su 6 dorėninėmis kolonomis ir nišose stovinčiomis italų skulptoriaus T. Rigio sukurtomis skulptūromis. Frontone pavaizduota Nojaus aukojimo scena.
Turiningas yra ir Arkikatedros interjeras: viduje yra daugiau nei 40 XVI-XIX a. dailės kūrinių: freskų, mažesnių ir didesnių paveikslų.
Arkikatedros požemiuose įrengtas muziejus, veikia ekspozicija, atspindinti statinio istoriją nuo pagoniškosios šventyklos iki šių dienų. Restauruojant Arkikatedrą buvo rastos pirmosios, dar karaliaus Mindaugo laikais

klotos, Katedros grindys, be to, dar 1387 m. katedros liekanų, pagoniškosios šventyklos aukurų ir kitų archeologinių radinių. Ant vienos iš kriptų sienų buvo rasta XIV a. pabaigos freska – seniausia žinoma freska Lietuvoje.
Katedros varpinė (57 metrų aukščio) statyta ant Žemutinės pilies gynybinio bokšto. Seniausioji požeminė keturkampė jos dalis buvo išmūryta dar XIII a. upės senvagės dugne. Po 1801 m. rekonstrukcijos varpinė įgavo dabartinę išvaizdą.

ŠV. ONOS BAŽNYČIA
Maironio g. 8
Šv. Onos bažnyčia yra vienas gražiausių ir garsiausių pastatų Vilniuje. Spėjama, kad pirmąją (medinę) Šv. Onos bažnyčią pastatė XIV a. Vytauto Didžiojo žmona Ona. Pirmas istorinis paminėjimas apie Šv. Onos bažnyčią siekia 1394 m.
Manoma, kad mūrinė bažnyčia pranciškonų pastangomis buvo pastatyta 1495-1500 m. Tai vėlyvosios gotikos šedevras, kuriam nedaug yra lygių pasaulyje. Beveik nepakitusi bažnyčia pasiekė mūsų dienas ir tapo vienu Vilniaus simbolių.
Bažnyčiai skirta daug legendų. Populiariausias pasakojimas yra apie tai, kad Napoleonas, pamatęs Šv. Onos bažnyčią, panoro pasidėti ją ant delno ir perkelti į Paryžių.
Bažnyčia, pastatyta iš trisdešimt trijų rūšių plytų, štai jau penkeri amžiai stovi rūsčios bernardinų gotikos užuovėjoje, stebindama ją stačiusių meistrų drąsa ir sumanumu. Stebėtinai lengvas, darnus ir žaismingas pastatas pasižymi ritmiška vertikalių ir lenktų linijų kompozicija: viršum portalo visai nėra mūro plokštumų, tik piliastrai, liekni lazdelių ketvirtainiai, trijų rūšių arkos ir elegantiški bokšteliai, vainikuoti metaliniais kryžiais. Dailėtyrininko Vlado Drėmos tvirtinimu, fasado kompozicijoje išryškintas senasis Lietuvos herbas –