Darbas:
išvada, kad vertinant valstybės išteklių, nukreiptų į tam tikra sferą (pvz., paramą šeimoms) apimtį, būtina išnagrinėti tris esminius elementus. Tai:• tiesioginės valstybės (biudžeto) išlaidos;
• mokesčių (dažniausiai pajamų) išlaidos;
• mokesčių administravimo išlaidos, kadangi kuo daugiau mokesčių struktūroje nukrypimų nuo normos, tuo sunkiau juos administruoti.
Pastarasis elementas tampa kertiniu, pasirenkant tiesioginę arba netiesioginę valstybės paramos formą.
Struktūrinės problemos yra kur kas gilesnės, negu gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jos susijusios su fundamentaliąja ekonomine problema - pasirinkimo problema. Kaip parinkti "geriausią" valstybės išlaidų programą? Jei gretinamos programos turi identiškus ar panašius tikslus ar jų adekvatus numatomas makroekonominis poveikis (augimui, infliacijai, mokėjimų balansui, lygybei ir t.t.), logiška būtų pasirinkti efektyvesnę naudos/sąnaudų atžvilgiu išlaidų kryptį/programą. Praktikoje, deja, jokios programos ar kryptys nėra visiškai sugretinamos ir todėl patartina vengti taikyti aklai bet kokius formalius normatyvus. Be to, grįžtant
Neproduktyvių išlaidų identifikavimas yra pagrindas nustatant valstybės išlaidų struktūrą, bet pati ši sąvoka sunkiai apibrėžiama. Dėl pridengto šalies politinių tikslų iškaba asmeninės rentos siekimo gali būti priimti nuostolingi investiciniai projektai. Kitas pavojus gresia tada, kai dėl netinkamo programų tikslų apibrėžimo, nepakankamo ar nenuoseklaus jų vykdymo stebėjimo ir programų poveikio įvertinimo pernelyg vėlai atsiranda išlaidų nesubalansuotumo techninės pasekmės. "Prašauti pro šalį" galima todėl, kad labai sudėtinga nustatyti visuomeninių gėrybių paklausą, kurias paprastai gamina/teikia valstybė. Čia gali padėti ir ekonominiai tyrimai, ir "nekaltas eksperimentavimas" šiek tiek keičiant tarifus.
Galima išskirti šiuos išlaidų produktyvumo/efektyvumo tipus:
• neefektyvūs valstybinio sektoriaus mastai, kai valstybinis sektorius užsiima veikla, kurią nė kiek ne prasčiau gali atlikti privačios struktūros;
• išteklių paskirstymo neefektyvumas, kai valstybės teikiamos prekės ir paslaugos neatitinka socialinės gerovės funkcijos;
• gamybos neefektyvumas (kai pagal įdėtas sąnaudas nėra gaunama maksimali produkcijos gamybos apimtis);
• neefektyvumas makroekonomikos požiūriu (susijęs su valstybės išlaidų įtaka kitiems ekonominiams rodikliams, pvz., visiško užimtumo augimui).
Literatūra:
Šiuolaikinė valstybė: vadovėlis. Kaunas, 1999 m. 569 p. ISBN 9986-13-712-8
Lietuvos Respublikos Konstitucija // Valstybės žinios. 1992, Nr. 33-1014; 2002, Nr. 65-2629.
Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymas // Valstybės žinios. 1990, Nr. 24-596; 2003, Nr. 117-5321.
Levišauskaitė K., Rūškys G. Valstybės finansai.- Kaunas: Vytauto Didžiojo leidykla, 2003.- 180 p.- ISBN 9955-530-91-X
Naraškevičiūtė V., Lakštutienė A. Valstybės finansai.- Kaunas: Technologija, 2003.- 72 p.- ISBN 9955-09-396-X
Komentarai