Teises pazeidimai elektronineje erdveje ir ju...

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

kitose pasaulio valstybėse sparčiai kuriama. Siekiančioms integruotis į šių valstybių gretas kitoms valstybėms, o tarp jų ir Lietuvai, taip pat reikia sudaryti tinkamas prielaidas tokios visuomenės sukūrimui, bet negalima pamiršti ir galimų problemų susijusių su informacinių technologijų pažanga, tai - teisės pažeidimų elektroninėje erdvėje.
Su kompiuteriais susiję nusikaltimai (iš anglų kalbos Computer crime arba computer related crime) yra nauja ir palyginti mažai tyrinėta sritis. Šio tipo nusikaltimus apibrėžiantys terminai nėra galutinai nusistovėję nei užsienio valstybių teisinėje praktikoje, nei Lietuvoje. Įvairiose pasaulio teisinėse sistemose kompiuteriai teisės pažeidimai suprantami labai įvairiai, tad galima išskirti tam tikras jų apibrėžimo grupes:
• Kompiuteriniams nusikaltimams priskiriamos veikos, kuriose kompiuteris yra nusikaltimo objektas arba įrankis, todėl ir paties kompiuterio vagystė suprantama kaip vienas iš kompiuterinio nusikaltimo būdų;
• Kita grupė kompiuteriniams nusikaltimams priskiria tik neteisėtus veiksmus informacijos apdorojimo srityje. Šiuo atveju pasikėsinimo objektas yra informacija, apdorojama kompiuterinėje sistemoje, o kompiuteris yra nusikaltimo įrankis. Reikėtų pažymėti, kad toks kompiuterinio teisės pažeidimo supratimas

vyrauja daugumoje valstybių.
Galima pateikti tokį kompiuterinio teisės pažeidimo apibrėžimą - tai įstatymu numatyta visuomenei pavojinga veika, daranti žalą visuomeniniams santykiams, saugant, vartojant ir platinant kompiuterinę informaciją ir užtraukianti administracinę ar baudžiamąją atsakomybę.
Remiantis užsienio šalių patirtimi galima prognozuoti, kad artimiausiu metu Lietuvoje padaugės su kompiuteriais susijusių teisės pažeidimų (tai jau pastebima ir dabar). Tokie teisės pažeidimai gali padaryti tiek didelių nuostolių, tiek ir pakenkti valstybės interesams ar net saugumui. Be abejo integruojantis į įvairias tarptautines organizacijas taip pat svarbu užtikrinti tam tikros informacijos saugumą. Ateityje būtina tęsti šios srities mokslinius tyrimus ir remiantis užsienio šalių praktika rengti specialią metodiką tokiems pažeidimams tirti bei imtis atitinkamų prevencinių priemonių.

IV. Literatūros sąrašas:

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija. 1992 m.;
2. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas. VŽ., 2000, Nr. 89- 2741;
3. Lietuvos respublikos baudžiamojo kodekso projektas
4. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas. VŽ. 2002, Nr. 112-4972;
5. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija. VŽ., 1995, Nr. 40- 987;
6. Lietuvos Respublikos asmenų duomenų tesinės apsaugos įstatymas. VŽ., 1996, Nr. 63- 1479;
7. Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas. VŽ., 1999, Nr. 105- 3019;
8. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas. VŽ.,2002, Nr. 1-1418;
9. Lietuvos Respublikos autorių ir gretutinių teisių įstatymas. VŽ, 1999, Nr. 50- 1598;
10. Lietuvos Respublikos patentų įstatymas. VŽ, 1994, Nr. 8- 120;
11. Lietuvos Respublikos registrų įstatymas. VŽ, 1996, Nr. 86- 2043;
12. Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymas. VŽ, 2002, Nr. 75- 3215;
13. Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymas. VŽ, 1999, Nr. 97- 2775;
14. R.Petrauskas, A.Keras “Informacinių technologijų taikymas tiriant nusikaltimus”. Jurisprudencija 1998 Nr. 9 (1);
15. Naujoji komunikacija, 2003 m. Nr. 3;
16. R.Petrauskas, D.Štitilis “Kompiuteriniai nusikaltimai ir jų prevencija”. Vilnius, 2000;
17. A.Vileita “Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo komentaras, Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 214 (10) straipsnio komentaras”. Vilnius, 2000