Teise i svaria aplinka

(Darbą įkėlė Svečias)

Aprašymas:

Darbas:

Įvadas: Teisė į sveiką, švarią aplinką yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių. Tačiau išsaugoti aplinką galima tik tada, jei visuomenė, sąveikaudama su aplinka, vadovaujasi tam tikrais aplinkosaugos reikalavimais, kuriuos reguliuoja valstybė. Valstybės aplinkosauginė funkcija įgyvendinama įvairiomis teisinėmis priemonėmis (įstatymais ir kitais teisės aktais) kurie apibrėžia valstybės aplinkos apsaugos politiką, aplinkos apsaugos principus, nustato gamtos išteklių naudojimo tvarką, atskirų gamtos išteklių apsaugos priemones, ūkinės veiklos aplinkosauginius pagrindus, aplinkos apsaugos valdymą ir kontrolę bei atsakomybę už aplinkos apsaugos įstatymų pažeidimus.
Aplinkos apsaugos teisės sistema yra grindžiama LR Konstitucijos nuostatomis, pripažįstančiomis aplinkos apsaugą savarankiška teisinio reguliavimo sfera. Konstitucijos 54 straipsnis įpareigoja valstybę rūpintis natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos

ir augalijos, atskirų gamtos objektų, ypač vertingų vietovių, apsauga, saikingu gamtos išteklių naudojimu, atkūrimu ir gausinimu. Mūsų šalies aplinkos apsaugos teisės normos plėtojamos ir atsižvelgiant į Europos Sąjungos direktyvų reikalavimus.
Valstybinio aplinkos apsaugos valdymo funkciją atlieka įvairios valstybinės ir vietos savivaldos institucijos, tačiau jų paskirtis ir kompetencija yra nevienoda. Svarbiausias aplinkos apsaugos valdymo funkcijas atlieka Aplinkos ministerija (www.am.lt).
Aplinkosauginių teisių raida
Jungtinių Tautų Organizacijos iniciatyva oficialiame lygyje pirmas rimtas žingsnis pripažįstant žmogaus aplinkosaugines teises buvo žengtas 1972 m. Švedijos sostinėje Stokholme konferencijoje „Žmogus ir aplinka“. 1992 m. pasauliniame aukščiausio lygio suvažiavime, vykusiame Rio de Ženeire, toliau buvo kuriama teisinė bazė, kuri rėmėsi suvažiavime pasirašyta Rio deklaracija bei Darbotvarke 21. 1994 m. buvo parengta speciali ataskaita, susiejusi aplinkosaugines ir žmogaus teises. Jungtinės Tautos, rengdamos įvairias rezoliucijas, rėmėsi įvairių teismų, nevyriausybinių organizacijų patirtimi bei rekomendacijomis.
Nepaisant tarptautinės bendruomenės iniciatyvų, aplinkosauginių teisių nėra ypatingai paisoma. Net tos bendruomenės, kurios įrodo, jog jų gyvenamajai aplinkai yra daroma žala, dažniausiai nesulaukia savo vyriausybių palikymo. Todėl priimtus teisinius aktus reikėtų griežtinti ir tobulinti.
Aplinkosauginės teisės
Išskiriamos svarbiausios teisės: gyventi darnioje bendruomenėje, teisė į švarią ir sveiką aplinką, teisė gauti ir suvartoti pakankamą kiekį vandens, teisė sveikai maitintis. Tokius tikslus žmonės gali pasiekti, ieškodami informacijos apie jų aplinkoje

[1] 2 3 Toliau