Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Aprašymas:

Technika- zmogaus naikinimo priemon4

Darbas:

TECHNIKA – ŽMOGAUS NAIKINIMO PRIEMONĖ
Įvadas 2
Technika, kuri kuria blogį 2
Ir „geroji“ technika gali naikinti žmogų 2
Technika, kuri naikina žmogų 4
Žmogaus monopolinė galia – pražūtinga 5
Technika kelia grėsmę žmonijos egzistavimui 5
Žmonijos sąmoningėjimas - utopija 6
Priklausomybė nuo technikos 6
Išvados 7
Literatūra 8

Įvadas
Filosofas Hansas Jonas sako, kad “apskritai kiekvienas gebėjimas “kaipo toks” arba “pats savaime” yra geras ir tik dėl piktnaudžiavimo tampa blogas”. Filosofas pateikia pavyzdį apie kalbos dovaną. Jis pripažįsta, kad neabejotinai yra puiku turėti šią dovaną. Tačiau kalbos dovana gali būti panaudota ir piktiems kėslams – kalbėdami mes galime meluoti, šmeižti, įtikinti kitus daryti kokius nors blogus dalykus. Lygiai taip pat piktnaudžiaudami technika, galime kenkti sau, kitiems, gamtai.
Techniką sukūrė žmogus – mąstanti ir jaučianti būtybė. Techniką naudoja

taip pat žmogus, ji tarnauja žmogui arba priešingai – naikina žmogų. Žmonių veikla vertinama moraliniu atžvilgiu. Todėl galime pagrįstai teigti, kad technika yra etikos objektas ir filosofijos objektas.
Darbo tikslas – atskleisti, kaip technika tampa žmogaus naikinimo priemone.
Technika, kuri kuria blogį
Technika gali būti panaudota tiek gėriui, tiek blogiui. Mes visi naudojamės buitine aparatūra, komunikacijos priemonėmis. Be jokios abejonės, ši technika tarnauja žmonių gerovei, tai yra gėriui. Tačiau žinome, kad ginklai taip pat yra technika. Ji dabar labai ištobulinta, ypač atominiai ginklai. Tačiau vargu ar galėtume teigti, jog tokia technika kuria gėrį, greičiau priešingai – tik blogį.
Argi karų istorija to neįrodo? Visa pažanga nesugebėjo - kaip matome - pažaboti vilkiškos žmogaus prigimties; niekuomet dar karuose nebuvo panaudota tiek pažangių karybos priemonių ir niekuomet jie nepasiglemždavo tiek aukų kaip XX a. Ar iš viso įmanoma “pagerinti” žmogų, ne vien techniką? Kita išlyga priklauso postmodernizmo teoretikams, kurie kritikuoja pažangos idėją kaip “didįjį pasakojimą”, nūdienos pasaką, kurią Vakarai seka likusiam pasauliui, kad galėtų lengviau jį išnaudoti ir jame dominuoti. Jie priekaištauja, kad dažnai nutylima daugelis nesėkmių pažangos kelyje, pavyzdžiui, trečiojo pasaulio nuskurdinimas arba tradicinių kultūrų nykimas peršant vienalytę globalinę civilizaciją.
Ir galų gale ekologų abejonės. Istorija yra ne “nuolatos į viršų kylanti kreivė”, o dramatiška, nenuosekli sinusoidė, žmonių skaičiaus padidėjimo, grobuoniško gamtos išteklių naudojimo ir neišvengiamų nuopuolių ciklai. Tokį požiūrį skelbia, pavyzdžiui, amerikiečių antropologas