Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

metodais vystoma ūkinė veikla turi neperžengti dorinės tvarkos ribų ir laikytis socialini teisingumo. Ekonominiame gyvenime susipina įvairūs interesai, dažnai priešingi vieni kitiems. Tuo paaiškinami jam būtingi konfliktai. Reikia stengtis juos spręsti derybomis, atsižvelgiant į visų ūkinės veiklos dalyvių – įmonių vadovų, samdomų darbuotojų bei jų atstovų (pavyzdžiui, profesinių sąjungų), o kai kuriais atvejais ir valdžios įstaigų – teises ir pareigas.
Valstybės atsakomybė. Ūkinė veikla, ypač rinkos sąlygomis, negali vykti izoliuota nuo institucinio, teisinio ir politinio gyvenimo. Jai vystyti kaip tik reikia asmens laisvės ir nuosavybės garantijų, nekalbant jau apie tvirtą valiutą ir gerai veikiančias viešąsias tarnybas. Svarbiausias valstybės uždavinys ir yra užtikrinti tas garantijas, kad dirbantieji galėtų naudotis savo darbo vaisiais, jaustų akstiną dirbti našiai ir sąžiningai. Valstybės pareiga yra prižiūrėti, ar ūkinėje veikoje gerbiamos žmogaus teisės, ir pačiai jas gerbti, tačiau atsakomybė šioje srityje pirmiausia tenka ne valstybei, bet įvairioms ūkinėms bendrijoms bei susivienijimams, iš kurių susideda visuomenė.
Įmonių vadovai yra atsakingi prieš visuomenę už ekonomines ir ekologines savo veikos pasekmes. Jų pareiga žiūrėti žmonių gerovės, o ne vien didinti pelną. Vis dėlto būtinas ir pelnas. Jis leidžia

investuoti kapitalą, kuris užtikrina įmonių ateitį ir darbuotojų užimtumą.
Visiems ne išimties žmonėms – vyrams ir moterims, sveikiems ir su negalia, vietos gyventojams ir svetimšaliams – turi būti atviri keliai gauti darbą ir įgyti profesiją. Visuomenė savo ruožtu privalo pagal aplinkybes padėti piliečiams susirasti darbą ir užsiėmimą.
Teisingas užmokestis yra teisėtas darbo vaisius. Jo nepriskaičiuoti ar neišmokėti gali būti didi neteisybė. Norint teisingai nustatyti darbo užmokestį, reikia atsižvelgti ir į darbuotojo reikmes, ir į jo įnašą. Atsižvelgiant į kiekvieno darbuotojo pareigas ir darbo našumą, taip pat į įmonės būklę ir bendrąją gerovę, už darbą reikia taip atlyginti, kad žmogus turėtų lėšų deramai tvarkyti savo ir savo artimųjų medžiaginį, socialinį ir dvasinį gyvenimą. Kad nustatytas užmokesčio dydis būtų pateisinamas doriniu požiūriu, dar neužtenka šalių susitarimo.
Streikas doriniu požiūriu yra teisėtas, kai atrodo esąs neišvengiama, net būtina priemonė pasekti atitinkamą naudą. Doriniu požiūriu jis tampa neleistinas, kai jį lydi smurtas arba kai jam keliami tikslai nėra tiesiogiai susiję su darbo sąlygomis ar prieštarauja bendrajai gerovei.
Yra neteisinga nemokėti socialinio draudimo įstaigoms teisėtos valdžios nustatytų įmokų.
Bedarbio padėtis beveik visada yra smūgis nedarbo ištiktam žmogui ir grėsmė jo gyvenimo pusiausvyrai. Be asmeniškai patiriamos skriaudos, iškyla daug pavojų ir jo šeimai.
Ūkinės veikos ištekliai ir gamybos priemonės tarptautinėje plotmėje yra pasiskirstę taip nevienodai, kad tarp tautų atsiranda tikra “praraja”. Vienoje jos pusėje – kas turi galimybes vystyti gamybą ir tai daro, kitoje – kas vis labiau įsiskolina.


Išvados

Apibendrindama, norėčiau pasakyti, kad socialinė etika, kaip mokslas apie dorinio elgesio normas visuomenėje, bus įgyvendinama tik tada, kai visuomenėje bus įgyvendintos atskiros ir kartu labai susijusios socialinės etikos dalys: politinė etika ir ekonominė etika.


Literatūra

Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Mokslo ir enciklopedijų leidykla, Vilnius, 1993
Homann, Karl, Moral in den Funktionszusammenhangen der modernen Wirtschaft. Stuttgart 1993;
Homann Karl, Suchanek Andreas, Einfuhrung in die Okonomik, 1997, Tubingen 1999;
Homann Karl, Uwe Gerecke, Ethik der Globalisierung: Zur Rolle der multinationalen Unternehmen der Etablierung moralischer Standards, Munchen, 1999.
Sutor, Bernhard, Politik. Ein Studienbuch zur Politischen Bildung, Padeborn 1994