Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Aprašymas:

Darbas:

Eilėdara yra atskira poetikos, o platesne prasme – ir literatūros mokslo šaka. Lyrikos samprata gali apsiriboti bendresniu eiliavimo supratimu, eiliavimo ontologija. Priklausomai nuo metrinių principų susidaro įvairios eilėdaros sistemos. Lietuvių poezijoje produktyviausios sistemos yra silabinė, silabotoninė, sinkopis, o naujojoje lyrikoje – ir velibras.
Referate bus aptariami klasikinės silabotonikos metrai, moderniosios lyrikos metrų pakitimai, bei aprašomas vienas ryškiausių XIXa. realistų - Onorė De Balzakas.


Silabotoninė eilėdara (silabotonika) – pagrindinė lietuvių poezijos eilėdaros sistema. Ją įtvirtino ir ištobulino Maironis. Ši eilėdara vyrauja ir dabartinėje poezijoje, nors yra gerokai pakitusi.
Silabotoninės eilėdaros metrinis principas – kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų derinimas eilutėje. Silabotoninės eilėdaros eilutėje kirtis turi apibrėžtą vietą.
Pagal antikinius principus silabotoninėje

eilėdaroje skiriami dviskiemeniai (chorėjas ir jambas) bei triskiemeniai (daktilis, amfibrachis ir anapestas) metrai. Dviskiemeniai (kirčiuojamas kas antras eilutės skiemuo) ir triskiemeniai (kirčiuojamas kas trečias eilutės skiemuo) metrai lemia skirtingą eilutės dinamiką.
Chorėjas ir jambas. Chorėjas: kirčiuojami nelyginiai eilutės skiemenys. Jambas: kirčiuojami lyginiai eilutės skiemenys. Tačiau dažniausiai kūrinyje teorinės metro schemos pažeidžiamos: eilutės tai vienur, tai kitur praleidžiami (iškrinta) metriniai kirčiai.
Daktilis, amfibrachis ir anapestas. Daktilis: pradedama kirčiuoti nuo pirmo eilutės skiemens ir toliau kirčiuojamas kas trečias skiemuo: 1, 4, 7, 10 ir t.t. amfibrachis: pradedama kirčiuoti nuo antro skiemens, kirčiuojami 2, 5, 8, 11, 14… skiemenys. Anapestas: pradedama kirčiuoti nuo trečio skiemens; kirčiuojami 3, 6, 9, 12, 15… skiemenys. Anapesto eilutėje dažnai kirčiuojamas ir pirmas skiemuo – atsiranda pridėtinis kirtis. Anapesto pradžia su pridėtiniu kirčiu vadinama kretiku.
Be minėtų pagrindinių metrų, silabotonikoje yra mišrieji metrai – įvairūs pagrindinių metrų deriniai, junginiai.


Lietuvių poezijos modernėjimas prasideda dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Bet rimai ir rimavimo būdai sparčiau ėmė kisti XXa. antros pusės lyrinėje kūryboje. Savitumo buvo siekiama ir tarsi grįžtant atgal, išnaudojant klasikinių silabotoninių metrų galimybes, bet drauge atnaujinant vaizdo, rimo, garsyno sąsajų dinamiką.
Modernizmas išjudino silabotoninės eilėdaros pamatus. XXa. pirmaisiais dešimtmečiais ir lietuvių lyrikoje atsirado laisvųjų eilių (velibro) pavyzdžių. Laisvasis eiliavimas neturi aiškaus metro, bet turi pasikartojančių intonacinių ypatybių, išlaikančių