Darbas:

nenaudoti tabako, alkoholio ir stimuliatorių – kavos, arbatos ir pan., vartoti mažiau mėsos ir daugiau daržovių, kalbėjo apie fizinių pratimų naudą. Mokydama apie krikščionišką gyvenimą, Elen skatino susilaikymą ir dvasingumą.

White apsaugojo adventistų judėjimą nuo nukrypimų nuo krikščioniškos „ortodoksijos“. Antai XIX a. pabaigoje kai kurie adventistai atmetė Jėzaus dieviškumo doktriną ir tik E. White garsaus protesto dėka adventistų denominacija išvengė rimtų skilimų ir tolesnių nukrypimų. Ji taip pat parėmė išteisinimo tikėjimu doktriną, kurią tarp adventistų jau buvo beveik pakeitęs mokymas apie Dievo įstatymo svarbą ir išteisinimą per jį.

Adventistai veikia daugiau nei dviejuose šimtuose šalių. Paprastai jų evangelizacija vyksta kartu su humanitarinės ir medicinos pagalbos teikimu. Pavyzdžiui, Lietuvoje adventistų misijų organizuojamuose renginiuose visada susipina evangelizaciniai, bibliniai ir sveiko gyvenimo motyvai. Visame pasaulyje Adventistų Bažnyčiai priklauso šimtai ligoninių, klinikų ir kitų sveikatos apsaugos įstaigų. Bažnyčia turi tūkstančius misionierių, keliasdešimt leidyklų, spausdinančių literatūrą įvairiomis kalbomis, radijo ir televizijos programų.

Adventistai taip pat garsėja mokymo institucijomis, kurių visame pasaulyje priskaičiuojama apie 5000. Ypač žinomas Loma Lindos universitetas, o jo klinika pripažįstama viena geriausių gydymo įstaigų vakarinėje JAV pakrantėje.
Doktrina

Septintosios dienos adventistai per savo gyvavimo istoriją išvystė unikalią, savitu eschatologijos supratimu pagrįstą doktriną, kuri iš pirmo žvilgsnio gerokai skiriasi nuo klasikinės krikščionybės mokymo. Septintosios dienos adventistai tiki visomis pagrindinėmis krikščionybės doktrinomis: Dievo Trejybe, Jėzaus Kristaus gimimu iš mergelės ir Jo dieviškumu, Šventosios Dvasios asmenybe, Jėzaus Kristaus atperkamąja auka ant kryžiaus, išteisinimu per tikėjimą Jėzumi Kristumi ir, žinoma, antruoju Jėzaus atėjimu. Tačiau adventistai atmeta kelias doktrinas, kurias kiti krikščionys laiko svarbiomis – sielos nemirtingumą ir amžinąją nusidėjėlių kančią pragare. Jų manymu, miręs žmogus patiria „miego“ būseną; jo siela (kuri, anot jų, tėra tik žmogaus gyvybė, o ne nematerialioji asmenybės dalis) nefunkcionuoja, tad po mirties akimirkos kitas suvoktas žmogaus išgyvenimas būtų prisikėlimas. Po prisikėlimo Dievas, adventistų manymu, nuteis nusidėjėlius ir visiškai sunaikins juos, mat amžina žmogaus kančia nėra suderinama su Dievo meile.

Adventistai pripažįsta tik suaugusiųjų krikštą, jų mokymas apie sakramentus taip pat turi savitų ypatybių. Atkreiptinas dėmesys į tuos Septintosios dienos adventistų (toliau - SDA) doktrinos aspektus, kurie aiškiai skiriasi nuo kitų denominacijų mokymo, - savita SDA Bažnyčios eschatologija, kuri daro prielaidas formuotis Adventistų Bažnyčios išskirtinumo idėjai, bei šabo doktrina, dėl kurios SDA Bažnyčia yra susilaukusi daugiausiai dėmesio ir kritikos.

Kaip minėta, SDA denominacija kilo iš Advento judėjimo, pasižymėjusio bandymu nuspėti tikslią Jėzaus grįžimo datą, remiantis Danieliaus pranašyste. W. Miller, Advento judėjimo lyderio, manymu, pasaulio pabaiga ir Jėzaus atėjimas buvo išpranašauti aštuntame ir devintame Danieliaus knygos skyriuje. Devintame skyriuje pranašaujama apie Mesijo atėjimą, kuris turėjo įvykti po 69 savaičių (taigi, po 483 dienų) nuo įsakymo atstatyti Jeruzalę, kurį Persijos karalius išleido 457 m. pr. Kr.. Vieną biblinės pranašystės dieną traktuodamas kaip metus, Miller nustatė, kad Mesijo atėjimas turėjo įvykti maždaug 28 m. po Kr. (-457+483=27, tiksliau – 28, nes nulinių metų nėra). O tai gana tiksli Jėzaus krikšto data. Paskatintas savo atradimo Miller pritaikė tą patį principą kitai Danieliaus pranašystės knygai, kurioje rašoma apie šventyklos išvalymą, ateisiantį po 2300 dienų, taigi – 2300 metų. Miller manė, kad šventykla simbolizuoja žemę, ir kad atskaitos taškas skaičiavimui turėtų būti įsakymo atstatyti Jeruzalę data, nors pats pranašystės tekstas niekaip nepagrindžia šių dviejų prielaidų. Skaičiavimo rezultatai kalbėjo apie 1844 metus.

Kaip minėta, Miller spėjimai nepasitvirtino ir tik naujoji Hiram Edson teorija išgelbėjo Advento judėjimą nuo žlugimo. Pasak Edson, kurio požiūrį greitai perėmė E. White ir įtvirtino jį tarp adventistų, Danieliaus pranašystė kalbėjo ne apie Jėzaus atėjimą ir žemės apvalymą, bet apie Jėzaus įžengimą į dangiškąją šventyklą ir „tiriamojo teismo“ pradžią, kuriame Jėzus tiria tikinčiųjų bylas ir sprendžia, kurie jų verti amžinojo gyvenimo. Pasibaigus „tiriamajam teismui“ dangiškosios šventyklos bus išvalytos, tenai susikaupusios krikščionių nuodėmės bus sudėtos ant Šėtono, visa ko kaltininko, pečių. Tada Jėzus sugrįš į žemę, sunaikindamas visus savo priešus ir pasiimdamas savo Bažnyčią.

Šiandien kai kurie SDA lyderiai ne tik išpažįsta H. Edson sukurtą teoriją, bet ir tiki, kad Miller judėjimą ištikęs „didysis nusivylimas“ buvo Dievo iš anksto suplanuotas ir, kad būtent taip Dievas norėjo atnaujinti tikrąją Paskutinių laikų Bažnyčią. Šiai keistai interpretacijai pagrįsti paprastai cituojama Apreiškimo knyga, kurioje