Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Aprašymas:

Ankstyvoji adventistų istorija susijusi su dviem vardais: William Miller ir Elen White. Judėjimas, prasidėjęs Europoje XIX a. pradžioje, greitai persimetė į Ameriką, kur daugybė įvairių denominacijų tikinčiųjų pradėjo intensyviai studijuoti Apreiškimą Jonui ir pranašo Danieliaus knygas, bandydami nustatyti, kada Jėzus Kristus turėtų sugrįžti į žemę, ir laukti Jo sugrįžimo.

Darbas:

Septintosios dienos adventistų bažnyčia

Istorija ir pirmieji vadovai

Ankstyvoji adventistų istorija susijusi su dviem vardais: William Miller ir Elen White. Judėjimas, prasidėjęs Europoje XIX a. pradžioje, greitai persimetė į Ameriką, kur daugybė įvairių denominacijų tikinčiųjų pradėjo intensyviai studijuoti Apreiškimą Jonui ir pranašo Danieliaus knygas, bandydami nustatyti, kada Jėzus Kristus turėtų sugrįžti į žemę, ir laukti Jo sugrįžimo. W. Miller buvo vienas jų. XIX a. pirmoje pusėje jis tapo pagrindiniu antrojo Jėzaus atėjimo judėjimo šaukliu ir įkvėpėju JAV. Po ilgų Biblijos studijų W. Miller nusprendė, kad Jėzus turėtų grįžti žemę apie 1843 metus (jis buvo numatęs, jog tai turėtų įvykti nuo 1843 m. kovo 21 d. iki 1844 m. kovo 21 d.). Tapęs baptistų pamokslininku jis dalijosi savo atradimu ir pamokslavo, skelbdamas antrojo Jėzaus atėjimo žinią. Nuo 1818 m. iki 1843 m. Miller pasekėjų skaičius

išaugo iki 50 000. 1844 m. Miller pasekėjų laukė didelis nusivylimas. Lyderis nebandė slėpti savo nesėkmės po nauja teorija apie Jėzaus grįžimą, jis nedviprasmiškai pripažino savo klaidą ir atsisakė remti visokias naujas teorijas bei judėjimus susijusius su greitu Kristaus atėjimu, kilusius po 1844-ųjų „didžiojo nusivylimo“, įskaitant kylantį Septintosios dienos adventistų judėjimą. Netrukus po „didžiojo nusivylimo“ Miller mirė.

Nauja teorija paaiškinanti Miller nesėkmę ir vėliau pagimdžiusi Septintosios dienos adventistų judėjimą, gimė iš karto po „didžiojo nusivylimo“. Vienas iš adventistų – Hiram Edson – staiga suprato, jog Jėzus išties atėjo, tačiau ne į žemę, kaip tikėjosi Miller, bet į dangiškos šventyklos Šventų Švenčiausiąją. Tai paskatino naujos adventistų denominacijos kūrimąsi.

Netrukus judėjimas įgijo dar vieną skiriamąjį bruožą. Dar prieš „didįjį nusivylimą“, kai kurie Miller pasekėjai, užuot šventę sekmadienį, pradėjo švęsti šeštadienį, teigdami, kad ši diena ir yra šabas, kurį įsako švęsti ketvirtasis Dievo įsakymas ir Naujasis Testamentas. Pats Miller šiam požiūriui nepritarė ir tik po „didžiojo nusivylimo“, kai 1846 m. vienas adventistų vadovų – Joseph Bates – išspausdino traktatą „Septintosios dienos šabas – išliekantis ženklas“, septintosios dienos šventimas paplito tarp adventistų. Bates manė, kad šabą švęsti sekmadienį pradėjo Katalikų Bažnyčia, o tai laužo Dievo įsakymą. Šabo šventimas, pasak jo, turėsiąs būti tuo ženklu, kuris paskutinėmis dienomis išskirs Dievo „likučio“ Bažnyčią iš visų kitų bažnyčių. Taip Advento judėjimas pradėjo įgauti šiuolaikinės Septintosios dienos