Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

Tačiau užsiliko ir senųjų tikėjimų. Iš pradžių „pagonis“ (paganus) reiškė kaimietį lyginant su miestiečiu, ir kaime krikščionybė sunkiai skynėsi kelią, kol tapo valstybine religija. Po 382 šiuo žodžiu imta vadinti apskritai civilius, skiriant nuo kareivių, ir pamažu jis įgavo religinį atspalvį.
Senovės religijos reliktų kurį laiką dar buvo. Trumpai viešpatavęs Julianas (361–363, filosofas kaip ir Markas Aurelijus, buvo paskutinis imperatorius nekrikščionis. 382 Simachas, miesto prefektas, kreipėsi į Vakarų Romos imperatorių Gracianą karštai prašydamas, kad iš senato susirinkimų salės nebūtų pašalintas pergalės altorius, kad nebūtų ribojami senoviniai papročiai, kuriais ,,remiasi viešo garbinimo statutas, o juk jis tokį ilgą laiką buvo naudingas valstybei“.
415 pradžioje krikščionių fanatikų buvo žiauriai nužudyta Hipatija (370–415), dėsčiusi filosofiją Aleksandrijos muziejuje, ir tai reiškė intelektualinės

tradicijos pabaigą. Antrą smūgį jai sudavė imperatorius Justianas kurio reikalavimu 529 buvo uždaryta Atėnų akademija. Ši tradicija baigėsi, kai Persiją, kur religinė ir politinė aplinka buvo palankesnė, iškeliavo paskutinis neoplatonikų mokytojas Jonas Damaskietis ir šeši jo mokiniai.
Senieji papročiai sunyko – vieni mitai buvo pakeisti kitu, išliko tik žemdirbių kultūros sąlygojamoje buityje. Pagrindinėmis tikėjimo prielaidoms visos permainos per daug reikšmės neturėjo, nes, anot Salustijaus, būta „nuomonės, kuriai, ko gero, pritars kiekvienas tiesiai paklaustas žmogus: visi dievai yra geri, abejingi ir nepakeičiami“.
Ir pati Roma vis mažiau betiko būti sostine. Sykį, 410, ją nusiaubė vestogotų antpuolis, ir nebeliko abejonės, kad imperijos valdžia anksčiau ar vėliau turės išsikelti į saugesnę vietą.
Miesto apiplėšimas po 800 metų pagreitino idėjų krizę valstybėje, naujai suartėjusiose su krikščionių religija. Augustinas iš Hipono (354–430) veikale „Apie Dievo valstybę“ kruopščiai išnagrinėjo senojo miesto ir imperijos religingumą; pasak jo, tai, kas vertinga, buvo sukrikščioninta, o visa kita turėjo amžinai išnykti. Miestas, netekęs didybės ir labai sumažėjęs savo plotu, tapo krikščioniška Roma. Jos vyskupas liko vienintelis aukštas pareigūnas, kai vakarų imperijos valdovai persikėlė į šiaurę – į Raveną ir net kai 476 pati Vakarų imperija liovėsi egzistavusi. Romos perėjimą į kitas rankas iliustruoja ir tai, kad jos vyskupas Leonas Didysis, ėjęs pareigas nuo 440 iki 460, prisiėmė nebeegzistuojantį miesto pontifex maximus (aukščiausiojo žynio) titulą. Krikščionių bažnyčia galutinai tapo senosios religijos įpėdine, ir nuo to laiko Romoje imta skelbti bažnyčios pirmenyb�