Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

žmogui". Jam smagu sėdėti sekmadienio rytą savo troboje su baltais marškiniais, šventvakariais virkdyti armoniką, žvalgytis nuo savo laukų kalnelio - iš vienos pusės pušynas „viršūnėmis linkčioja", iš kitos pusės upė nusitiesia „sidabrine juosta". Tai poetinė kaimo žmogaus apoteozė, būdinga lietuvių literatūrai, papildyta šiame kūrinyje Paukšteliui itin būdingu optimistiniu gyvenimo pilnatvės jausmu („taip čia laisva, skaistu, kad norėtųsi skristi, sparnus pakėlus").

Sukaupęs romane daugelį tradicinių kaimo buities poetizmų (folklorizuota kaimo moterėlių šneka, daina kaip psichinio vyksmo kulminacija), taip pat intymią ir dainingą pasakojimo intonaciją, artimą A.Vienuolio „Paskenduolei", Paukštelis romantizuotą artojo personažą įstatė į realistiškai nubrėžtą naujo Lietuvos kaimo situaciją, jau netekusią patriarchalinio uždarumo. Bankai duoda paskolas besikeliantiems į vienkiemius, plėsdami dideles

palūkanas. Valsčiaus agronomas patarinėja, kaip suskirstyti sėjomainos laukus ir pasistatyti trobesius. Tarp kaimiečių maišosi pienininkė ir felčeris. Atvažiuoja į tėviškę savo automobiliu departamento direktorius. Viena kita kaimo mergina jau šoka fokstrotą, pasidažo antakius, užsideda skrybėlaitę. Miestas vis labiau skverbiasi į kaimą, keisdamas jo papročius, moralę, net kalbos būdą. Jonas Lukna, darbštus ir savarankiškas ūkio šeimininkas, atstovauja naujajai Lietuvos ūkininkų kartai, kuri statosi namus skardiniais stogais, bet tebėra pririštas prie senųjų kaimo tradicijų ir etikos. Jis vengia banko kaip pražūties. Niekina poniškus apdarus ir poniškas manieras. Myli skaisčią mergelę tyrai ir dorai. Klauso motinos, kuri išardo jo vienintelę meilę neturtingai grytelninko dukrai, skardžiabalsei dainininkei. Veda nemylimą, supenėjusią merginą su didele pasoga, nes seserims reikia išmokėti dalis, o kaimynams grąžinti skolas. Tačiau neatsigula šalia jos klėtelėje, sužinojęs, kad ji yra pasidariusi abortą („Kas gali gyventi su ištvirkėle, kuri savo vaiką nužudė"). Romanas baigiamas elegišku pražudytos meilės ir pražudyto gyvenimo akordu, tarytum melancholiškas romansas. „Kaimo žmogaus jautrumas gėriui ir grožiui" - poetinė autoriaus idėja - negalėjo atsilaikyti prieš miestiškos civilizacijos ardantį poveikį, nusakytą priežastinės sekos realistiniais vaizdais.

„Kaimynai" atidengė tipišką lietuvių kaimiškojo romano struktūrą - lėta fabulos slinktis, uždaryta šeimos gyvenimo sferoje; žemės darbo ir etnografinės buities poetizacija; sodrus peizažizmas, išvedantis į gamtos beribiškumą, kuris darosi svarbiu psichinių išgyvenimų fonu ar net jų priežastimi.

Sovietiniais metais