Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

patvirkusioms poniutėms, liūdnai svarsto: „Ar tokią Lietuvą mes kūrėme? Ar dėl tokios mus stumdė po kalėjimus ir niekino dauguma tų pačių lietuvių?" Idėjinės deklaracijos ir socialiniai kontrastai ištirpdyti staigiuose veiksmo posūkiuose, todėl kūrinio neslegia statiški aprašymai, gana gausūs lietuviškuose romanuose.

Psichologinė veiksmo motyvacija, kitur tik apytikriai brėžiama, romane Benjaminas Kordušas (1937) buvo tiksliai išvystyta iki mažiausių smulkmenų ir tapo viso kūrinio ašimi. Net kūrinio leksika ir frazeologija prigludo prie vaizduojamos aplinkos, kad susidarytų viską aprėpiantis objekto vientisumas, būdingas realistinei prozai, kaip ir A.Vienuolio apysakoje „Vėžys". Romanas - vieno socialinio sluoksnio kritiškas skerspjūvis. Benjaminas Kordušas - senosios Lietuvos dvarininkijos komiška ir tragiška figūra, telkianti savyje jos istorijos atsiminimus, aristokratinius įpročius ir ambicijas, palūžusią psichiką ir neprisitaikymą prie naujų gyvenimo sąlygų. Dvaro tvarte - kelios perkarusios karvės, kumetyno stogai įlūžę, burokai supilti rūmų kambariuose, o vienintelei tarnaitei dvarininkas užsakinėja pietus pagal Paryžiaus restoranų meniu. Tebegyvena „gerų laikų" reginiais: dvare lieknutės kambarinės, šiltadaržyje palmės, išplakti valstiečiai bučiuoja pono ranką.

Didžiuojasi, kad jo giminėje teka „Sapiegų kraujas", ir jaučiasi įžeistas, kad duktė drįsta šnekėtis su „mužiko" sūnumi. Tačiau pats paslapčiomis turi girdyti geru vynu kietasprandį ūkininką, kad paskolintų pinigų kasmetiniam baliui, atiduodamas už tai ariamos dirvos ar pievos gabalą. Benjaminas Kordušas čia tviskėte tviska bajorišku honoru, „neužmiršęs nė vienos didingos praeities dulkelės", čia vėl pasijunta esąs „visų apleistas elgeta". Tokiais impulsyviais siūbavimais laikosi šio charakterio psichologinė logika, besiblaškanti tarp didybės manijos ir bejėgiškumo isterikos, nuolat atsidurianti komiškuose konfliktuose su realybe. Benjaminas Kordušas putoja apmaudu: dvare nėra ką patiekti padoriems pietums, o naujakurys, 14 ha savininkas, skerdžia riebią kiaulę ir išlaiko 5 karves. Benjaminas Kordušas negali patikėti savo akimis, kad „mužikiška" Lietuva turi tokius augalotus policininkus, kad Kauno gatvėse laksto naujausios markės automobiliai, kad dvarponiams valdžia nei iš šio, nei iš to išmoka didžiules kompensacijas už išparceliuotas žemes. Ir vis tiek atkakliai tebelaukia sūnų, Varšuvos pulkininkų, kad grįžtų su lenkų kariuomene ir nuvarytų nuo žemės naujakurius. Atvykus antstoliui išvaržyti dvaro, jis nusišauna koplyčioje su protėvių karstais. Benjamino Kordušo charakteris, jungdamas psichologinį savijautos tikrumą su šaržiška autorinio stebėjimo linija, iškilo kaip išraiškingas žlungančios klasės simbolis, kaip piktas atsisveikinimas su Lietuvos dvarų polonizuota kultūra.

Parašęs romaną „Nemunas patvino" (1939) apie buvusių savanorių susikirtimus su smetonine valdžia, Marcinkevičius be jokių idėjinių lūžių ir sąžinės skrupulų perėjo į tarybinės literatūros kūrėjų gretas, įvedus Lietuvoje sovietinę valdžią. Karo metais kartu su lietuviškos divizijos kariais nužygiavo nuo Volgos iki Klaipėdos, aprašydamas kovas reportažų ir apsakymų knygose „Atkeršysiu" (1942), „Kario pasakojimai" (1952), taip pat pjesėje „Kavoliūnai" (1947). Apysakoje „Audronė Normantaitė" (1952) bandė vaizduoti psichologinius konfliktus steigiant kolūkius Lietuvos kaime ir susilaukė griežtos kritikos.

Stipriai jausdamas įvykio dinamiką ir gyvenamojo momento kritišką įtampą, Marcinkevičius lietuvių epinio pasakojimo tradicijai suteikė veiksmingumo.



Petras Cvirka

(1909-1947)

Plataus stilistinio spektro realistas, paveldėjęs iš gimtojo kaimo aštrų pas