Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

laike, ir epika turi išreikšti jo trukmę kaip matomą ir apčiuopiamą dydį. Epinis romanas balzamuoja istorinį laiką su visomis kontrastiškomis smulkmenomis, absurdiškais akligatviais ir raidos dėsniais, atverdamas moralinę visuomenės sandarą nuo viršaus iki apačios.

Epinio pasakojimo formos, įsisavintos kaip būtinas stambiųjų žanrų standartas (K.Plačenio „Pulkim ant kelių", 1936; V.Žilionio „Būdviečių mokykla", 1938), disciplinavo lietuvių prozą. Įvykių ir charakterių saviraida sutelkė visus epizodus, vaizdus, detales į vientisą grandinę. Fabula nutiesė kontaktų tinklą tarp tolimiausių tikrovės sričių ir sujungė dešimtis likimų į vieną slinktį. Visažinio pasakotojo regėjimo taškas nustatė kūrinyje vieną stebėjimo, žinojimo ir vertinimo centrą. Pasakojimas įgavo tokio daiktiško reljefingumo, pulsuojančios pojūčių energijos, daugiaplanės perspektyvos (L.Tolstojaus mokykla), kad skaitytojui susidarydavo

iliuzija - jis žvelgia pro atvirą langą į pačią tikrovę. Realizmas grįžo į literatūros avansceną kaip patikimiausias meninis instrumentas pažinti tikrovei, narplioti jos prieštaravimams, diagnozuoti visuomenės padėčiai.

Intensyvi Kauno valstybės dramos teatro kūrybinė veikla (6-14 premjerų per sezoną) taip pat reikalavo realistinių pjesių repertuaro, kuris domintų publiką tikroviškomis jos gyvenimo būdo reprodukcijomis. Tad simbolistinė misterija užleido sceną socialinių ir moralinių konfliktų dramai bei papročių komedijai, portretuojančiai nepriklausomos Lietuvos veikėjus.

Realizmo poetika brandina jaunos literatūros vaizdavimo galią ir garantuoja jai masinį skaitytoją bei žiūrovą, trokštantį atpažinti kūrinyje savo gyvenamąjį laiką ir patį save. Bet tokios poetikos standartai, susidarę jau XIX a. pasaulinėje literatūroje, neišvengiamai stumia besiformuojančios literatūros prozą ir dramaturgiją į jau žinomas pozicijas ar net gena epigoniškumo ratu. Romanai plečiasi - apima vis daugiau daiktų, įvykių, istorinių procesų, vis smulkiau aprašinėja ir komentuoja buvusį laiką, nes nėra vidinės šviesos, kuri suglaustų savo spindulyje begalinę empiriką, trykštelėtų virš fabulos ir personažų kaip gilioji prasmė. Iliustravimo funkcija nuolat tampa svarbiausia realistinės epikos užduotimi (pavaizduoti tai, kas buvo), ir tada personažo savijauta tik prisegama prie įvykių, kurie tumulais grūdasi pro šalį, ir tų įvykių stebėjimas tampa svarbiausiu charakterio vidiniu turiniu. Deterministinė veiksmo schema darosi bejėgė išreikšti vidinio pasaulio alogiškus procesus. Realizmo kriterijai, įsigalėję ketvirtojo dešimtmečio literatūroje, pristabdė lietuviško meninio savitumo