Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

arba prekybą valiutinėmis vertybėmis (tauriaisiais metalais, užsienio valiutomis ir jomis išreikštomis mokėjimo priemonėmis). Prekiaudamas valiutomis bankas, reguliavo jų paklausą ir pasiūlą, tenkino būtino importo poreikius, padėjo sumažinti kursų maržą.
Tarptautinių atsiskaitymų tikslui Lietuvos bankas palaikė plačius korespondentinius ryšius su 75 užsienio centriniais ir didesniais komerciniais bankais. Korespondencinėse sąskaitose laikydamas užsienio valiutą, ne tik užtikrino atsiskaitymus laiku su bet kuriuo kraštu, bet iki 1931 m. gaudavo ir nemažas pajamas palūkanų pavidalu (1930 m. 2,8 mln. litų).
Bankas taip pat priiminėjo indėlius: valstybės iždas, bankai, įmonės, organizacijos laikė laisvus pinigus einamosiose sąskaitose. Kaip įprasta centriniams bankams, Lietuvos bankas nemokėjo palūkanų už neterminuotus indėlius, einamąsias sąskaitas. Už terminuotus indėlius mokėjo mažesnes palūkanas negu komerciniai

bankai, su jais nekonkuravo dėl indėlių. Tuo jis siekė atpiginti savo paskolas. Bendra indėlių suma 1923 – 1939 m. padidėjo nuo 11,6 mln. litų iki 67 mln. litų. 1939 m. Lietuvos banke buvo sutelkta 31 % visų kredito sistemos turėtų indėlių. Tarp indėlių Lietuvos banke dominavo einamosios sąskaitos, kuriose daugiausia kaupėsi valstybės biudžeto pinigai. Terminuotų indėlių bankas buvo priėmęs nedaug (pvz., 1939 12 31 – 3 mln. litų). Bankas aptarnaudavo ir įmonių atsiskaitymus, t.y. jų pavedimu atlikdavo inkaso, perlaidų, akredityvų, čekių operacijas, duodavo garantijas.

4.6. Banko pinigų ir kredito politika

Iki 1927 m. bankas vykdė griežtos restrikcijos (ribojimo) politiką. Tuo buvo siekiama pašalinti nepasitikėjimo litu atmosferą. Šį etapą teiktų kreditų dydis siejamas su banko turėtomis aukso ir užsienio valiutos atsargomis, kad galima būtų užtikrinti aukštą lito padengimo jomis laipsnį. Tada kredito politika tarnavo pirmiausia pinigų politikai, o ne ūkio aprūpinimo paskolomis interesams. Restrikcinė kredito politika rėmėsi selekciniu kreditavimu. Tai reiškė, kad pirmiausia ir geresnėmis sąlygomis buvo kredituojamas eksportas, žemės ūkio produkcijos apdirbamoji pramonė ir paskiausia - būtinų prekių importas. Kitaip sakant, eksportas buvo mylimiausias Lietuvos banko sūnus, o importas – posūnis. Apskritai, banko vadovai laikėsi požiūrio, kad prekių importą turėtų kredituoti ne kapitalais neturtinga Lietuva, o prekes išvežantys kraštai. Tokia kredito politika padėjo kaupti aukso ir užsienio valiutos atsargas bei didinti lito padengimą ir pasitikėjimą juo. Apie 1926 m. išnyko nepasitikėjimas litu, buvo pašalinta infliacija. Tačiau ypatingai atsargi restrikcinė kredito politika