Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

smulkius akcininkus, nes pirmosios 4 akcijos duodavo 1 balsą, o likusios kiekviena dešimtis – 1 balsą. Nė vienas akcininkas negalėjo turėti daugiau negu 20 % visų balsų. Šio apribojimo tikslas – apsaugoti banką nuo grupių įtakos.
Lietuvos banko akcininkų teisės buvo apribotos, nes jų visuotinių susirinkimų sprendimai įsigaliodavo tik patvirtinti finansų ministro. Panašų teisių suvaržymą taikė visi pasaulio emisijos bankai, kad juose visuomenės interesų nenusvertų privatūs siekiai.
Kadangi Lietuvos bankas buvo akcinis, jo valdymas buvo paremtas akcinių bendrovių valdymo principais. Jo valdymo organai buvo visuotinis akcininkų susirinkimas, valdyba, taryba ir generalinė taryba. Kasdieniniam banko darbui vadovavo valdyba. Ją sudarė banko valdytojas ir 4 nariai (direktoriai). Valdytoją neribotam laikui vyriausybės teikimu skirdavo Respublikos Prezidentas. Valdytojas turėjo dideles teises: kontroliavo banko įstatymo, statuto

ir taisyklių vykdymą, galėjo vetuoti valdybos ir tarybos nutarimus. Pagal jam mokamą darbo užmokestį, valdytojas buvo prilygintas Ministrui Pirmininkui. Iki 1940 m. okupacijos valdytojais buvo skiriamos įžymios asmenybės: prof. Vladas Jurgutis (1922 09 28 – 1929 08 06), Vladas Stašinskas (1930 06 10 – 1938 10 01), Juozas Tūbelis (1938 10 01 – 1939 09 30), Juozas Paknys (nuo 1939 10 25). Direktorius 3 metams rinkdavo visuotinis akcininkų susirinkimas. Vieną jų Respublikos Prezidentas skirdavo valdytojo pavaduotoju. 1922 – 1926 m. valdytojo pavaduotoju dirbo Adomas Prūsas, po to ilgus metus iki 1939 m. spalio mėn. – J. Paknys. Paskutinis nepriklausomybės laikotarpio valdytojo pavaduotojas – Zigmas Starkus. Iki 1929 m. valdyba buvo sudaroma iš kvalifikuotų bankininkų, vėliau – daugiau iš politiškai patikimų asmenų.

4.4. Nacionalinė pinigų sistema

Apyvartoje buvę auksinai, Vokietijos markės per 3 mėnesius (iki 1922 m. pabaigos) buvo iškeisti į litus. Keitimo santykis kito priklausomai nuo JAV dolerio kurso markėmis. Dėl pastarųjų didžiulės infliacijos smarkiai krito auksinų santykis: 1922 m. spalio pradžioje jis buvo 175:1, o metų pabaigoje – 850 :1. 1923 m. viduryje litas buvo įvestas Klaipėdos krašte.
Į apyvartą išleistus banknotus Lietuvos bankas turėjo padengti ne mažiau kaip 1/3 auksu. Likusi dalis buvo padengiama užsienio valiutomis ir komerciniais vekseliais. 1939 m. gruodį pakeistas Lietuvos banko įstatymas leido bankui pirmuosius 36 mln. Litų išleisti į apyvartą nepadengtus auksu. Lietuvos bankas stengėsi palaikyti didesnę negu reikalavo įstatymas banknotų padengimo normą. Tai padėjo mažinti lito nuvertėjimą, o vėliau – didinti jo perkamąją galią.
Iki 1925 m. Lietuva neturėjo monetų,