Darbas:
žemės, laisvės ir lygybės. „Mes Lietuvą vedam į teisybę", - aiškina savanoris, nešiodamas po kaimus rinkimų į seimą proklamacijas. Gavęs iš dvaro žemės sklypą, planuoja įsiveisti sodą. Beraštę žmoną moko skaityti, nes teks ūkininkauti kultūringai. Sako prakalbas, išrinktas šaulių būrio vadu. Bet audra išmuša rugius, liūtis išneša šieną, nudvesia karvė. Ir tenka lįsti skolon į naujo dvarininko kišenę. Net žmona turi eiti į lietuvių pono dvarą žindyve, kaip ir baudžiavos laikais, o sūnus žūsta, nusamdytas į dvarą piemeniu ir varomas į nepakeliamus darbus. Už skolas dvarininkui paskelbiamos varžytinės vienintelei naujakurio karvei ir arkliui. Galutinai nusivylęs savo paties iškovota Lietuvos santvarka, nebetikėdamas nei bažnyčios ginama nuosavybe, nei Dievu, kuris aklas ir kurčias žmogui, buvęs savanoris pareiškia: „Negerai dirvas pasidalinome... Kai be tų ežių, be ženklų gyvensim, ranka rankon, širdis į širdį... supranti, komunoj, tada... ot! Kol šitaip - vienas viršuje, šimtas apačioje". BuržuazinėsNovelių knygoje „Kasdienės istorijos" (1938) toliau buvo plėtojamas epinis pasakojimas. Kūrinio priekyje stovi pasakotojo figūra, vienas įvykis virsta veiksmo ašimi, o viena detalė kompozicijos leitmotyvu. Personažų elgesiuose atsispindi ištisos klasės padėtis, interesai, galvosena. Brolis pribaigia brolį, kad nereikėtų mokėti dalies („Broliai"), valstietis užkala ganyklos šulinį, į kurį įkrito uošvis, kad paveldėtų jo žemę ir mišką („Šulinys"). Autoriaus buvimas kūrinyje rūpestingai užmaskuotas, prasiveržia į viršų sutirštintu niūrumo koloritu. Jokių iliuzijų, - vien klaiki nužmogėjimo tamsa, kurioje skęsta buržuazinė visuomenė.
Sovietinio laikotarpio kūryboje P.Cvirka tebesilaikė klasikinio novelės žanro etalono, stengdamasis suderinti epinio objektyvumo tonaciją su socializmo, tautos ir žmogaus vertybių teiginiu. Parašytos daugiausia Alma Atoje ir Maskvoje, tos novelės („Bausmės ranka" (1942); „Apysakos apie okupantus" (1943); „Ąžuolo šaknys" (1945)) poetizavo tautos pasipriešinimą hitleriniams krašto okupantams. Kūriniuose išlaikomas daiktiškas aplinkos regėjimas, švelni kalbos intonacija, negarsus humoras, lėtas minties ir veiksmo brendimas - būdingas lietuvių valstiečio, pagrindinio pasakotojo, pasaulėvaizdžiui. Bet pats autorius jau stovi visiškai greta pasakotojo, ir jo tėvynės ilgesys apgaubia žmogų švelnumo banga, kol visiškai pranyksta šalto objektyvumo distancija. Novelės fabula dabar veda sprendimą ir aktyvumą su patoso gaida, kuri vis labiau stiprėjo paskutiniuose jo kūriniuose, pereinančiuose į publicistiką („Brolybės sėkla" (1947)).
P.Cvirka buvo plataus stilistinio spektro realistas, paveldėjęs iš gimtojo kaimo aštrų pastabumą, guvų humorą, improvizacinio pasakojimo dovaną ir absorbavęs XX a. meninės kultūros pokyčius.
Komentarai