Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

vaidmenys- Santuca P.Maskanjo“Kaimo garbėje“, Toska Dž Pučinio „Toskoje, Liza P. Čaikovskio „Pikų damoje“, Aida Dž.Verdžio „Aidoje“, Amelija „kaukių baliuje“, Leonora „Trubadūre“, Ortrūda R.Vagnerio „Lohengrine“,Madalena U. Džordano „Andrė Šenjė“, Džokonda A.Ponkjelio „ Džokondoje“, Gražina J.Karnavičiaus „Gražinoje“ jaudino klausytojus napriekaištinga vaidyba, vidine šiluma ir dramatine jėga ,išaugančia iki skausmingo tragizmo.
J.Babravičius.Dainininkas(lyrinis tenoras) ir pedagogas.Jis turėjo reto grožio, malonaus tembro balsą, tačiau stokojo geresnės aukštosios „do“,todėl negalėjo dainuoti visų lyrinio tenoro partijų. Kaip dainininkas jis buvo aukštos kvalifikacijos, kitaip ir nebūtų galėjęs dainuoti F. Šaliapino vadovaujamame teatre.Jo vokalinio ir vaidybinio meno viršūnė buvo Almavivos, Hercogo, Bajano, Sinodalo ir Šuiskio vaidmenys, kuriuose atsiskleisdavo visas balso grožis, žavėdamas klausytojus nepaprastu švelnumu, subtilumu ir tobulai įvaldytomis išraiškos priemonėmis,už ką jis pelnytai susilaikdavo karščiausių aplodismentų.
Aleksandras Kutkus.Dainininkas (tenoras) ir pedagogas.Jis buvo didelės kultūros dainininkas ,gerai pažįstąs muzikos stilius ir operinę muziką. Jo balsas lyrinis, malonaus tembro,

truputį su nosiniu atspalviu< grynai dramatinių partijų jis ir nedainavo. Tačiau didelio muzikalumo dėka jis labai profesionaliai parengdavo visus vaidmenis.Be to dirbdamas su tokiu žymiu dainininku kaip K. Petrausku irt dainuodamas daugumą tų pačių partijų, galėjo iš jo pasimokyti.
Žinoma, nelengva jam buvo lygiagrečiai žengti su tokiu nuostabiu scenos meistru kaip Petrauskas ir prilygti jo sukurtiems vaidmenims.Tačiau Kutkus turėjo daug gerbėjų. Jo also patvarumas ,didelė viodinė disciplina ir atkaklumas buvo tie kertiniai akmenys, kuriais remdamasis jis ilgą laiką „vežė“ pagrindinį teatro repertuarą ir daug prisidėjo prie Kauno operos teatro meninio išaugimo.

Pabaiga

Operos menas-tai sudėtingas muzikinio teatro žanras. Ne visos pasaulio tautos turi operos teatrus , nes čia spektaklį kuria ir atlieka didelis menininkų kolektyvas, reikia orkestro , choro ,solistų , baleto artistų , taigi ir baleitmesterių , dirigento , režisieriaus , choreisterio , dailininko ir t.t. Operos menas man pirmiausia(V.A.Mocartas)
Operos muzika,dekoracijos,spalvos kostiumai, tragiška meilės istorija- viskas atrodė man dangiška, paslaptinga, labai subtilu.Nejaučiau ,kad kvėpuoju ,-taip paveikė muzika.Atskiros melodijos skambėjo ausyse. Svaigino prologo žodžiai : “Už meilę jie turėjo brangiai sumokėti, nes mirtį lėmė jiems likimas, o jie norėjo tik mylėti...”Dar ir šiandien girdžiu tuos žodžius.O Džuljetos valsas “Leisk man šiandien džiaugsmo šventę...” taip įstrigo atmintin , jog, pasibaigus operai, lipu iš aukštybių laiptais ir pats dainuoju , nejaučiu ir nematau , kaip aplink šypsosi žiūrovai. Taip rašė R.Vaitiekūnas apie opera “Romeo ir Džuljeta”,kur Džuljeta vaidino Regina Tumalevičiūtė,Romeo- Juozas Indra,....
Ne taip dažnai operos spektakliuose galima išgirsti tobulybių ,aukščiausio meistriškumo dainininkų. Bet kai scenoje nors vienas operos meistras , žiūrovams jau tikra meno šventė , muzikos , teatro šventė , skleidžianti grožį ,gėrį, sukrečianti klausytoją iki pačios širdies. Tokių dainininkų esu girdėjęs ne vieną dešimtį – ar tai ne didelė laimė?
Opera, opera...Nieko įstabesnio už neteko patirti. Tu mano meilė, džiaugsmas, gėris, jaudinantis muzikos garsų, žmogaus balso išgyvenimas. Aš dėkingas jos kūrėjams ir atlikėjams.
(R.Vaitiekūna