Nacionalizmas - Puslapis 6

Darbas:

kuri priklauso nuo savaime
suprantamų taisyklių ir lūkesčių. Klestinti civilinė visuomenė gali saugiai
egzistuoti tik tuomet, jei valstybė užtikrintų ir sutvirtintų spontaniškumo
ir nepriklausomybės sritis. Civilinė visuomenė tokiu požiūriu, suvokiama,
kaip institucijų, tokių kaip profesinės sąjungos, religinės bendruomenės,
masinės informavimo priemonės, literatūriniai susibūrimai ir šeimynos,
jungimo. Civilinės visuomenės gebėjimas veikti kaip susikertančių
identitetų pliuralistinė karalystė, išlaikanti ideologinį atstumą nuo
valstybės, padarė ją labai svarbia socialinės geopolitinės teorijos
kategorija[24].
Visų pirma, pastangos perdirbti pilietinę visuomenę kultūriškai
dominuojančiuose pasaulio regionuose (spauda vis dar daugiausia
Amerikietiška) tikriausiai turėtų globalines pasekmes. Šios pasekmės aišku
yra nenuspėjamos, bet nepanašu, kad jos liktų apribotos tik vienoje
nacionalinėje arenoje. Europiniame kontekste nacionalinės ir lokalios
komunikatyvios erdvės liks svarbios nežiūrint vis spartėjančios informavimo
priemonių globalizacijos. Manytume, kad kai kurių autorių analizė nuklysta
vertindama nacionalizmą kaip kažką, kas primetama masėms iš viršaus.
Priešingai šiam požiūriui, vertintume nacionalinius rūpesčius ir
sentimentus kaip hegemoninę sritį populiarių veiksmų, kurie persikerta
valstybėje ir pilietinėje visuomenėje. Tuo atžvilgiu informavimo priemonių
bei kultūros institucijos neša atsakomybę decentralizuoti nacionalines
tradicijas ir informuoti jų piliečius apie kitokias perspektyvas ir
pasaulio tautų įvairovę. Bendras rūpestis kultūriniu pilietiškumu ir masine
komunikacija turėtų būti suderinti, kad vietinė - nacionalinė galimybė
pasirinkti būtų parodoma kaip viena iš daugybės siūlomų.
Transnacionalinės pilietinės visuomenės rėmimas, teikiantis
perspektyvą viso pasaulio piliečių likimui iš lėto pradeda augti. Nors
modernus laikotarpis paliudijo dalinį nacionalinių sentimentų išaugimą nuo
tautinių valstybių ribų ir, tam tikrais aspektais, pareigų nacijai idėjos
mažėjimą, nežiūrint to, tokios tendencijos išlieka. Vėl gi, turbūt
nacionalizmo (tautiškumo) sugebėjimas kalbėti šilta, moralia kalba,
priešingai šaltam rinkos ir biurokratijos racionalizmui, ir yra jo
populiarumo priežastis.
Kitas dalykas, kurį priskiriama kultūrinei pilietybei, yra pareigos ir
įsipareigojimo kitiems jausmas, kurio buvimo negalima legalizuoti. Kaip
teigia komunitarai, mes galime nustatyti kalbos laivę ir tam tikrus
įstatymus, apsaugančius kitus, tačiau tai neužtikrins mano dėmesio kitų
reikalavimams ar manymo, kad jų nuomonę verta išgirsti. Solidarumo santykių
kūrimas, ypač su tais, kurie yra toli nuo mūsų gyvenamųjų vietų, reikalauja
to, ką Habermas (1990) pavadino \"užuojautos etika\", ar ką Cornel West
(1994) apibrėžė kaip \"meilės etika\".

3. Nacionalizmas versus kosmopolitizmas.
Modernizavimo tendencijos sukūrė internacionalinę visuomenę —
visuomenę, kur koegzistuoja, ir neturi grėsmės išnykti, daugelis
nacionalizmų. Pats internacionalinės visuomenės buvimo faktas, taigi ir
internacionalizmas, atrodo, nesumažino nacionalizmo. Kas tuomet yra
nacionalizmo priešininkas ir kokios yra grėsmės nacionalizmui?
Internacionalizmas, kaip jį aiškina Smitas, yra tiesiog kitų tautų
nacionalizmo pripažinimas, įteisinimas ir jo institualizavimas globaliniu
mastu. Toks internacionalizmas legitimuoja nacionalizmą, iškovojo jam
pripažinimą ir netgi riboja „legitimias“ nacionalizmo variacijas. Jis
pripažįsta tik tam tikros formos, visuotinai pripažintų nacionalinių
valstybių nacionalizmą, atmesdamas naujų darinių — etninių grupių ar
nacionalistinių sąjūdžių, metančių iššūkį esamai tarptautinei nacionalinių
valstybių sistemai — nacionalistines ambicijas. Šitoks nacionalizmas yra iš
principo priešiškas bandymams suskaidyti arba sustambinti sistemos vienetus
— taigi priešiškas separatizmui iš vienos pusės ir susivienijimo, arba „pan-
“, judėjimams iš kitos. Pastarieji taip pat laikomi metą iššūkį esamai
sistemai, griauną istorinius ir teisinius jos pagrindus. Toks
internacionalizmas todėl yra nacionalizmų sambūvio pavidalas, tačiau tik
tam tikros rūšies nacionalizmų, tuo sukeldamas įtampą su kitokio masto
reikalavimais[25].
Internacionalizmas, slopindamas nevalstybinį nacionalizmą ir remdamas
vienus tautinius darinius kitų sąskaita, kartu skatina nevalstybinio masto
— etninių ir susivienijimo judėjimų — ambicijas. Separatistiniai ir „pan-“
judėjimai siekia tapti tos pačios tarptautinės sistemos dalimi, remiami
kurios nors iš nacionalinių valstybių. Jie prisideda prie „legitimaus“
nacionalizmo atgimimo, stiprindami vyraujančių etninių grupių sentimentus
kylančio separatizmo akivaizdoje.
Todėl nacionalizmas ir internacionalizmas vienas kitą