Nacionalizmas - Puslapis 5

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

\"mes\" ir \"jie\", tapti antrąja
prigimtimi. Nacionalinis \"mes\" yra reguliuojantis adreso metodas, priimtas
masinės komunikacijos. Taigi, problema su postmoderniais identiteto
apibrėžimais ta, kad tautinė narystė priėmimai negali būti keičiama kaip
vakarykščiai rūbai, ir kad daugelis, jei ne visi piliečiai priima bendros
tėvynės reprodukciją neabejodami. Čia pasimato ryšys tarp pilietiškumo ir
tautiškumo, kuris niekada negali būti pilnai dekonstruotas ar ignoruojamas,
nežiūrint iškilusių postmodernių jo elementų. Tai, kas pasakyta, supriešina
kultūrinę pilietybę su tokiomis problemomis, kaip suderinti vis didėjančias
multikultūrines visuomenes su tautinio identiteto sąvokomis.

2. 1. Nacionalizmų konkurencija.
1989 m. sugriuvusi \"jėgų balanso\" sistema pakeitė suskirstymą į
sovietines, neprisijungusias ir Vakarų liberaliosios demokratijos
valstybes.

Šių dienų britų politikas ir diplomatas Robertas Kuperis
(Cooper)[9] šiuolaikines valstybes skirsto į nemoderniąsias, moderniąsias
ir postmoderniąsias.
Dar M. Weber prie nemoderniųjų valstybių grupės priskyrė valstybes,
neturinčias legitimaus jėgos naudojimo monopolio, kuriose dėl valdžios
kovoja kelios piliečių grupės, keliančios šalyje chaosą. Paprastai tos
grupės remiasi užsienio parama arba lėšomis, gaunamomis pardavus
mineralinius, naftos ar kitus strateginius išteklius. Tokios valstybės, R.
Kuperio teigimu, kaip Albanija, Kombodža, Somalis, Afganistanas, Libija
gyvena chaoso pasaulyje. Jose valstybė nusilpusi globalizacijos amžiuje,
neturi galimybių išsaugoti legitymios monopolijos naudojant jėgą. Taigi,
jos pasmerktos degradacijai. Geriau gyvenančios šalys gali joms arba teikti
humanitarinę pagalbą, arba taikyti jėgos metodus.
Moderniųjų valstybių svarbiausios vertybės yra suverenitetas,
nesikišimas į kitų valstybių reikalus, tačiau ir nacionalizmas.
Moderniosios valstybės saugumą užsitikrina, pasikliaudamos \"jėgų balansu\",
kurio sudarymas gali sukelti nestabilią padėtį[10]. R. Kuperio teigia, kad
jos sukoncentruotos Artimuosiuose Rytuose, įtraukiant Iraną, Lotynų
Amerikoje, pietvakarių Azijoje. Joms priklauso Kinija[11]. Pavyzdžiui, 1989
m. SSRS turėjo 41 tūkst. tankų, 50 tūkst. artilerijos pabūklų, 6 tūkst.
kovinių lėktuvų, o NATO atitinkamai - 25 tūkst., 20 tūkst. ir 5900.
Branduolinį ginklą (maždaug po 4 tūkst. galvučių) turėjo abi pusės. Praėjus
10 metų NATO (be Lenkijos, Vengrijos, Čekijos) turi 14 tūkst. tankų, 14
tūkst.