Nacionalizmas - Puslapis 4

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

daugiau, vienas ir tas pats
individas savo visuomeninių santykių visumoje gali elgtis pagal skirtingų
modernumo sampratos tipų motyvus. Lygiai taip pat visos politinės kultūros
yra maišyto tipo sistemos, nėra iki galo modernizuotų kultūrų, kaip ir iki
galo racionalių, o taip pat nėra ir visiškai primityvių kultūrų tradicijos
prasme. Jos skiriasi viena nuo kitos vienais iš vyraujančių sudėtinių
elementų ir mišraus jų derinio santykiu. Pagal šią metodologiją daugelis
autorių[6] apskritai nemato jokio skirtumo tarp modernumo ir ikimodernumo.
Kitų tyrinėtojų manymu, Vakarų kultūra išgyvena ne tiek perėjimą į
posmoderną, kiek į vėlesniojo moderno stadiją. Tokios nuomonės yra A.
Giddensas.
Šiuolaikinė modernioji visuomenė laisva nuo bet kokių ideologinių
nuostatų, po kuriomis anksčiau slėpėsi šventas turinys, - pavyzdžiui,
progreso mitas, mokslinių

žinių mitas, kuris Dekarto ir Bekono laikais buvo
jėga ir pajuto savo negalavimą tik XX a.
Prieštaraudamas pažymėjimui, kad tauta yra grynai kultūrinis
moderniškumo konstruktas (ar Andersono terminu \"įsivaizduojama
bendruomenė\"), Antonio Smitas (1995) teigia, kad tautos išsivystė iš
premodernių etninių bendruomenių. Šios bendruomenės yra skirtingų tipų ir
jas kartu išlaiko bendri simboliai, ritualai ir tradicijos[7]. Modernioje
eroje skirtingais laipsniais egzistavo etninio sentimentalumo jausmai,
kurie buvo šiuolaikinio nacionalizmo pagrindas.
Toliau galima pastebėti, kad daugelis modernių tautų-valstybių
pastatytos ant šerdinių etninių identitetų. Nėra abejonių, kad šiuos
identitetus įtakojo tautos-valstybės, tačiau iškyla problema - ar mes
galime parodyti paprastą kontrastą tarp etninių ir politinių tautybių.
Panašu, kad netgi teisėmis pagrįsti tautiškumai apibrėžiami šerdiniu
etniniu kontekstu. Šiame požiūryje patrauklu tai, kad radikaliai klausiama,
ar moderni valstybė gali būti reformuota kaip siūlo Habermas. Kaip teigia
Isaja Berlin (1991), pagrindinė aklavietė racionalistams, liberalams ir
socialistams buvo tautiškumo sėkmė. Smitas neabejotinai eina per toli
susiedamas tautos idėjas, pagrįstas bendru politiniu dalyvavimu su
pastebėjimais, jog jos orientuotos aplink suskilusį etninį identitetą.
Dalinė etninio ir civilinio nacionalizmo dekonstrukcija kritikuoja
požiūrį, dominuojantį socialiniuose moksluose, kad racionalizmas visada yra
kažkieno kito problema[8]. Nacionalizmas apima tokius idėjinius modelius,
kurie įgalina mąstymą skirties