Nacionalizmas - Puslapis 2

Darbas:

modelis - biurokratinis nacionalizmas. Jis susiejo
monarchijos principą su viešpatavimu daugiataučiams gyventojams. Šis
modelis atsirado Rusijos imperijoje, nors kai kurie jo elementai buvo
naudojami Austrijoje Vengrijoje. Pavyzdžiu tapo carinė rusifikacija, kada
valstybinės kalbos pasirinkimas buvo apsprendžiamas administraciniais
sumetimais, nesąmoningu paveldėjimu ir merkantiliais valstybinio aparato
motyvais. Turimas omenyje noras apvilkti visą imperiją kukliu tautiniu
rūbu. Biurokratinis nacionalizmas susiejo daugelį tautų su valdančiąja
dinastija. Jis susiformavo Rusijoje kaip atsakas į \"Vakarų iššūkį\" -
revoliucinius ir tautinius judėjimus Europoje.
Biurokratinis nacionalizmas - tai aplenkiančioji strategija, kurią
taiko valdančiosios grupės tuo atveju, jei joms gresia marginalizacija ar
iškritimas iš tariamos tautos vienybės. Tokiu būdu, rusiškasis nacionalizmo
modelis buvo amerikietiškojo ir prancūziškojo modelio sintezė.

2. Modernizavimas ir nacionalizmas.
Visuotinė istorija paprastai daloma į epochas. Tai, kas vienose
valstybėse yra suprantama kaip Naujasis amžius ar naujoji istorija,
daugelyje Europos tautų yra traktuojama kaip modernumas. Ši modernumo
epocha prasideda nuo XVII a. vidurio iki XX a. vidurio.
Modernizacija paprastai buvo kritikuojama trimis aspektais[2]:
1. Religinė kryptis. Jos reiškėjai religiniai veikėjai, kurie
tvirtina, kad modernizacija prieštarauja pamatiniams tikėjimo
principams.
2. Marksizmas. Markso teorija – modernizacijos produktas. Jis
parodė ne tik neigiamas modernizacijos kryptis (iš proletariato
pozicijų), bet ir jos neišvengiamumą.
3. Romantinis. Pavyzdžiui, Nyčė, kuris stengėsi kovoti su
modernizacija per istorijos užmaršumą, t.y. jis neigė apskritai
istorijos modernizavimo būtinybę.
Šiandien galime teigti, kad modernumas tapo viso pasaulio likimo
dalimi ir to neįmanoma išvengti. Moderni visuomenė priešpastatoma
ikimoderniai (premoderniai) visuomenei. Paprastai šiuolaikinėje visuomenėje
egzistuoja modernios ir ikimodernios visuomenės samprata[3].
Modernizacija įvairias šalis paliečia nevienodai. Pavyzdžiui, Rusija
yra besivejanti modernizaciją šalis[4].
Bendra modernizuotos visuomenės tyrimo metodologija yra tokia: nei
viena visuomenė nėra nei visiškai modernizuota, nei visiškai ikimoderni[5].
Visuose visuomenėse esama individų, kurie veikia pagal modernistinio tipo
nuostatas ir yra tokių individų, kurie veikia pagal tradicinio,
konservatyvaus modelio nuostatas. Netgi daugiau, vienas ir tas pats
individas savo visuomeninių santykių visumoje gali elgtis pagal skirtingų
modernumo sampratos tipų motyvus. Lygiai taip pat visos politinės kultūros
yra maišyto tipo sistemos, nėra iki galo modernizuotų kultūrų, kaip ir iki
galo racionalių, o taip pat nėra ir visiškai primityvių kultūrų tradicijos
prasme. Jos skiriasi viena nuo kitos vienais iš vyraujančių sudėtinių
elementų ir mišraus jų derinio santykiu. Pagal šią metodologiją daugelis
autorių[6] apskritai nemato jokio skirtumo tarp modernumo ir ikimodernumo.
Kitų tyrinėtojų manymu, Vakarų kultūra išgyvena ne tiek perėjimą į
posmoderną, kiek į vėlesniojo moderno stadiją. Tokios nuomonės yra A.
Giddensas.
Šiuolaikinė modernioji visuomenė laisva nuo bet kokių ideologinių
nuostatų, po kuriomis anksčiau slėpėsi šventas turinys, - pavyzdžiui,
progreso mitas, mokslinių žinių mitas, kuris Dekarto ir Bekono laikais buvo
jėga ir pajuto savo negalavimą tik XX a.
Prieštaraudamas pažymėjimui, kad tauta yra grynai kultūrinis
moderniškumo konstruktas (ar Andersono terminu \"įsivaizduojama
bendruomenė\"), Antonio Smitas (1995) teigia, kad tautos išsivystė iš
premodernių etninių bendruomenių. Šios bendruomenės yra skirtingų tipų ir
jas kartu išlaiko bendri simboliai, ritualai ir tradicijos[7]. Modernioje
eroje skirtingais laipsniais egzistavo etninio sentimentalumo jausmai,
kurie buvo šiuolaikinio nacionalizmo pagrindas.
Toliau galima pastebėti, kad daugelis modernių tautų-valstybių
pastatytos ant šerdinių etninių identitetų. Nėra abejonių, kad šiuos
identitetus įtakojo tautos-valstybės, tačiau iškyla problema - ar mes
galime parodyti paprastą kontrastą tarp etninių ir politinių tautybių.
Panašu, kad netgi teisėmis pagrįsti tautiškumai apibrėžiami šerdiniu
etniniu kontekstu. Šiame požiūryje patrauklu tai, kad radikaliai klausiama,
ar moderni valstybė gali būti reformuota kaip siūlo Habermas. Kaip teigia
Isaja Berlin (1991), pagrindinė aklavietė racionalistams, liberalams ir
socialistams buvo tautiškumo sėkmė. Smitas neabejotinai eina per toli
susiedamas tautos idėjas, pagrįstas bendru politiniu dalyvavimu su
pastebėjimais, jog jos orientuotos aplink suskilusį etninį identitetą.
Dalinė etninio ir civilinio nacionalizmo dekonstrukcija