Nacionalizmas - Puslapis 10

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

tampa, anot Smito, „savaime atsikuriančiu reiškiniu
nacionalinių valstybių pasaulyje“, kuriame jis niekada negali būti
galutinai patenkintas. Jis pripažįsta, kad visiškas industrializavimas ir
visuotinis švietimas gali sumažinti tautinį agresyvumą, tačiau
nacionalizmas liks patvarus, nes remiantis nacionalizmo paskatomis sukurta
tarptautinė sistema palaiko nacionalistines ambicijas (sistemos vaidmuo bus
plačiau aptartas kitoje dalyje)[21]. Gelneris dar griežčiau nurodo, kad
nacionalizmas dabartiniu pavidalu gali išnykti, bet tik kai išnyks visa
dabartinė visuomenė, sudaranti socialinį nacionalizmo pamatą. Visgi galima
tikėtis, kad jo pikas praeina kartu su periodu, kai atsivėrė didžiausi
skirtumai tarp privilegijuotųjų ir neprivilegijuotųjų, nes abi šios grupės
dėl modernizavimo procesų pakyla į tokį lygį kai santykinis jų atotrūkis
yra nedidelis,

palyginti su anksčiau stebėtu[22]. Be to, gali būti, kad
modernizavimas iš tikrųjų mažina priklausomybę nuo vietinės kultūros
stereotipų, kurie netgi iki šiol buvo pervertinami. Todėl nacionalizmo
išraiškos iš tikrųjų gali silpti — iki tam tikrų ribų.

2. 3. Nacionalizmas ir modernios valstybės pilietinė visuomenė.
Vienas iš paradoksų, su kuriuo susiduria moderniškumas yra tai, kad
kuo labiau pasaulinės sistemos tampa priklausomos viena nuo kitos, tuo
mažiau yra bendrai priimtų taisyklių, nusakančių mūsų pareigas vieni
kitiems. Didžiausia nacionalinių vyriausybių problema, bandant
biurokratiškai nustatyti įsipareigojimus, yra ta, kad kuo abstraktesni ir
nuasmeninti darosi įsipareigojimai, tuo labiau žmonės prieštarauja
jiems[23]. Valstybės bandymas įteisinti moralės taisykles, nustumia jas į
ekspertų, bandančių įteisinti lengvai priimtinus įsakymus, taikomus
paprastiems žmonėms, rankas. Taip užmirštama, kad įsipareigojimai nėra vien
tik visuomeninės politikos įsakymas, bet jie yra būtina civilinės
visuomenės dalis. Civilinė visuomenė, tokiu atveju apibūdinama, kaip
savaime susikūrusi socialinio gyvenimo plotmė, kuri priklauso nuo savaime
suprantamų taisyklių ir lūkesčių. Klestinti civilinė visuomenė gali saugiai
egzistuoti tik tuomet, jei valstybė užtikrintų ir sutvirtintų spontaniškumo
ir nepriklausomybės sritis. Civilinė visuomenė tokiu požiūriu, suvokiama,
kaip institucijų, tokių kaip profesinės sąjungos, religinės bendruomenės,
masinės informavimo priemonės, literatūriniai susibūrimai ir šeimynos,
jungimo. Civilinės visuomenės