Darbas:
vertę, bet iš dalies ir investuoto kapitalo vertę:Pajamos = Produkcijos gamybos išlaidos + Normalus pelnas.
Jai rinkoje normaliu būtų laikomas 10% pelnas, tai ir reguliavimo tarnybos nustatytų pelno dydį, lygų 10% ir ne daugiau. Tokia tvarka, be abejo, neigiamai veikianti ūkinę, veiklą, užkirstų kelią efektyvumo didėjimui, vartotojiškų poreikių geresniam tenkinimui ir inovacinėms iniciatyvoms. Vakarų ekonomistų nuomone, pelno normos standarto nustatymas ir tokios ekonomines politikos realizavimas parodo, kad valdančioji sistema yra visiškai nekompetentinga, destruktyvi arba priešingai - nuostabiai talentinga su ta sąlyga, kad pasiekiamas ilgalaikis rinkos balansas ir visiškai patenkinami vartotojų poreikiai.
Konkurencinės kovos sąlygomis tokia reguliavimo tendencija neskatinama. Kaip rodo firmų veiklos analizė, firmų konkurencinis pajėgumas praktiškai prilyginamas jų valdymo aparato veiklos efektyvumui. Todėl firma, pasižyminti nekompetentingu valdymu, yra pasmerkia žlugti. Akivaizdu, kad firmos garantuotos fiksuotos pajamos sudaro pagrindą neefektyvių tiek valdymo, tiek ir ūkinės veiklos formų atsiradimui. Pavyzdžiui, JAV ginkluotės įsigijimo kontraktai, kur kainų sudarymo mechanizmas visiškai pavaldus reguliavimo tarnyboms, todėl pelno dydis yra fiksuotas ir
Reguliavimo principas „išlaidos + normalus pelnas“ praktiškai yra lygiai tas pats kaip „kaštai + kontrakto pelnas“. T.y. kontrakte nurodytas sąlygas dažniausiai lemia ne ekonominiai, o grynai subjektyvūs veiksniai.
Kitas dalykas, kai firma ar reguliuojama šaka susiduria su finansiniais sunkumais. Jei einamosios investicijos garantuoja 10% pelną, o rinkos situacija dėl sumažėjusios paklausos gali garantuoti tik 3% pelno, reguliavimo tarnybos pastangos tokiai firmai padėti yra bergždžios. Kainų pakėlimas padidintų tik einamųjų investicijų pelną, kartu didindamas neatitikimą rinkos situacijai. Reguliavimo tarnybos stengiasi išvengti galimos rizikos, nes pramonės šakose, pasižyminčiose specifinėmis dinamiškumo savybėmis, pelno svyravimai kelių mėnesių laikotarpiu yra labiau tikėtini nei per ilgą laikotarpi. Sakykime, reguliavimo tarnyba pritarė kainoms, kurių kalkuliacijoje pelno norma - 10%. Jei valdymas sėkmingai realizuoja inovacinius procesus, susiklosčiusi rinkos Situacija pagrindžia pelno normos padidėjimą iki 12%. Firmos vadovybė atitinkamai pateikia kitiems metams naują projektą, kuriame pelno norma -13%. Bet jai firmos vadovybe antraisiais metais padaro daug klaidų, kurios sumažina pelną iki 7%, kainos, kurių didėjimą reguliavo tarnyba, ima kristi. Reguliavimo tarnyboms toks reikalų pablogėjimas ir yra rizika, nes pirmaisiais metais 2% pelno normos padidėjimas buvo laikomas efektyvaus valdymo laimėjimu, o antrųjų metų 5% netektis bus apeliacija į reguliavimo tarnybas, kurios turės padengti šį nuostolį, norėdamos išlaikyti konkurencines reguliuojamos firmos prekių kainas. Šis pavyzdys gana sąlyginis, nes reguliavimo tarnybos turėtų iš anksto „pajusti“ neefektyvaus vadovavimo pasekmes ir atsisakyti globoti šią firmą.
Pagrindinis reguliavimo tarnybų veiklos vertinimo kriterijus - visos ekonomikos efektyvumas. Bet kuriuo atveju reguliavimo tarnybos turi palikti galimybę aktyviai veiklai organizuoti. Normalaus pelno ir efektyvios ūkinės veiklos santykis - tokia dabar viena pagrindinių reguliavimo teorijos dilemų.
Naudota literatūra
Mikroekonomika
Aušra Rastienė
Vilnius 2002
Rinkos ekonomika ir valstybinis reguliavimas
Bendra redakcija
K. Gaveckas
„Baltikon“ 1990
Komentarai
Paskelbtas 8 metai 4 mėnesiai priešNieko vertas...
Komentarai