Darbas:

savo teoriją, remdamasis ne kruopščiais tyrimais, o simetrijos ir matematinės elegancijos pagrindais – racionalistiniais pagrindais. Einšteino teorija lig šiol sėkmingai atlaiko kiekvieną patikrinimą. Vienas iš Einšteino atradimo rezultatų yra tas, kad bendrojo reliatyvumo teorija yra visuotinai pripažinta gražiausia, elegantiškiausia, galingiausia ir labiausiai intelektualiai patenkinančia iš visų mokslinių teorijų.
Bendrasis reliatyvumas išsiskiria ir kitu atžvilgiu. Daugelis kitų mokslinių dėsnių galioja ne visomis aplinkybėmis. Tačiau bendrajai reliatyvumo teorijai išminčių kol kas nėra. Nėra žinomų aplinkybių, teorinių ar eksperimentinių, kuriose nepasitvirtintų bendrojo reliatyvumo postulatai.
Nors Einšteinas geriausiai žinomas dėl savo reliatyvumo teorijų, jį būtų išgarsinę ir kiti jo moksliniai pasiekimai. Antai Einšteinui buvo įteikta Nobelio premija už raštu išaiškintą fotoelekrinį efektą, svarbų reiškinį, kuris buvo mįslė praeities fizikams. Jis teigė, jog egzistuoja fotonai, šviesos dalelės. Kadangi per interferencinius eksperimentus jau seniai buvo įrodyta, jog šviesą sudaro elektromagnetinės bangos ir buvo laikoma „aiškiu dalyku“ ,kad bangos ir dalelės yra viena kitai prieštaraujančios sąvokos, Einšteino hipotezė reprezentavo radikalų ir paradoksalų lūžį klasikinėje teorijoje. Ne tik jo fotoelektros dėsnis buvo svarbus praktiniams pritaikymams, bet ir hipotezė apie fotonus padarė didelę įtaką kvantų teorijai tobulinti bei šiandien yra integrali tos teorijos dalis.
Einšteinas gimė 1879 metais Ulmo mieste, Vokietijoje. Vidurinę mokyklą lankė Šveicarijoje ir 1900 metais tapo Šveicarijos piliečiu. 1905 metais Ciūricho universitete jis gavo mokslų daktaro laipsnį, bet tuo metu surasti akademinio posto neįstengė. Tačiau tais pačiais metais jis išspausdino savo veikalus apie specialųjį reliatyvumą, fotoelektrinį efektą ir Brauno judėjimo teoriją. Per kelerius metus šie veikalai, ypač apie reliatyvumą, įtvirtino jo, kaip geriausio bei originaliausio pasaulio mokslininko reputaciją. Jo teorijos buvo labai ginčytinos; joks šiuolaikinis mokslininkas, išskyrus Darviną, nesukėlė tiek ginčų kaip Einšteinas. Nepaisant to, 1913 metais jis buvo paskirtas Berlyno universiteto profesoriumi, tuo pačiu metu tapo Berlyno Kaizerio Vilhelmo fizikos instituto direktoriumi ir Prūsijos mokslų akademijos nariu. Šie postai jam leido visą laiką skirti tyrinėjimams.
Vokietijos vyriausybei neteko gailėtis taip neįprastai paaukštinus Einšteiną, nes vos po dviejų metų jam pavyko suformuluoti bendrąją reliatyvumo teoriją, o 1921 metais jis gavo Nobelio premiją. Antrąją savo gyvenimo pusę Einšteinas buvo pasaulinio garso, gal net garsiausias iš kada nors gyvenusių mokslininkų.
Kadangi Einšteinas buvo žydas, į valdžią atėjus Hitleriui, Vokietijoje jam tapo pavojinga. 1933 metais jis išvyko į Prinstoną ir dirbo Prinstono fundametaliųjų tyrimų institute. 1940 metais tapo Jungtinių Valstijų piliečiu. Pirmoji Einšteino santuoka baigėsi skyrybomis;antroji buvo labai laiminga. Jis turėjo du vaikus, abu berniukus.Mirė 1955 metais Prinstone.
Einšteinas visada domėjosi pasauliu ir dažnai reikšdavo savo politines pažiūras. Jis buvo karštas politinės tironijos priešas, uolus pacifistas ir tvirtas sionizmo rėmėjas. Jis turėjo puikų humoro jausmą, pridedantį kuklumą ir nedidelį smuiko talentą.


GREGORAS MENDELIS



Šiandien Gregoras Mendelis garsus kaip žmogus, atradęs pagrindinius paveldėjimo principus. Tačiau visą gyvenimą jis buvo nežymus austrų vienuolis, neprofesonalus mokslininkas, kurio nuostabius tyrinėjimus mokslo pasaulis ignoravo.
Mendelis gimė 1822 metais Heinzendorfo mieste tuometinėje Austrijos imperijoje. 1843 m. jis įstojo i Augustinų vienuolyną Briune, Austrijoje(dabar Brno, Čekija). 1847 m. Mendelis buvo įšventintas į kunigus. Kiek vėliau jis laikė mokytojo sertifikatui gauti. Deja, nesėkmingai. Vis dėlto vienuolyno vyresnieji išsiuntė Mendelį į Vienos universitetą, kur 1851 – 1853 m. jis studijavo matematiką ir gamtos mokslus. Nors Mendelis taip ir negavo vienuolių mokytojo licencijos, tačiau Briuno modernioje mokykloje dirbo pavaduojančiu mokytoju.
Prasidedant 1856 m. jis atliko savo garsiuosius augalų dauginimo eksperimentus. Iki 1865 m. jis suformulavo paveldimumo dėsnius ir pateikė juos raštu Briuno gamtos istorijos draugijai. 1866 m. jo gauti rezultatai buvo išspausdinti tos draugijos „Protokoluose“, straipsnyje „Eksperimentai su augalų hibridais“. Be to, savo veikalo kopijas Mendelis siuntė Karlui Nageliui, autoritetingam paveldimumo tyrinėtojui. Tačiau ir šis mokslininkas nesuprato didžiulės veikalo svarbos. Po to Mendelio straipsniai buvo ignoruojami ir daugiau kaip trisdešimčiai metų užmiršti.
1868 m. Mendelis buvo paskirtas savo koplyčios abatu, ir nuo tada dėl administracinių pareigų eksperimentams likdavo visai mažai laiko. Kai sulaukęs šešiasdešimt vienerių metų jis mirė, jo nuostabūs tyrinėjimai buvo beveik užmiršti, ir Mendelis nesulaukė pripažinimo.
Mendelio darbas iš naujo buvo atrastas tik 1900 m., kai savarankiškai dirbdami trys skirtingi mokslininkai aptiko Mendelio straipsnį. Tie trys mokslininkai: olandas H. de Frysas, vokietis K. Korensas ir austras E.