Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

pat taps veikla, kuri kartais vadinama paslaugų importu.
Prielaidos PVM objektui atsirasti. Tiek Šeštoji direktyva, tiek naujasis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas nustato, kad PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, atitinkantys tris sąlygas:
• prekių tiekimas ir paslaugų teikimas turi vykti už atlygį (jis kartais gali būti menamas). Tam, kad būtų sukurtas PVM objektas, viena vertus, turi būti pateiktos prekės ar suteiktos paslaugos, kita vertus, turi būti sumokėtas atlygis už tas prekes ar paslaugas (ar turi atsirasti prievolė jį sumokėti). Atlygio forma neturi reikšmės - tai gali būti pinigai, daiktai, paslaugos, prievolių įskaitymas, tačiau ryšys tarp pateiktų prekių ar suteiktų paslaugų ir gauto (ar gautino) atlygio turi būti aiškus.
• prekių tiekimas ar paslaugų teikimas turi vykti šalies teritorijoje. Galiojančio Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo taikymo teritorija nėra apibrėžta,

t.y. nenurodyta, kokią sandorio dalį iš visos jų visumos šis įstatymas apima. Šiuo metu Lietuvos Respublika nėra ES narė ir apie tarptautinius sandorius įprastai kalbama importo ir eksporto kategorijomis, tačiau ES mastu, ypač atsižvelgiant į bendros rinkos be sienų koncepciją (t.y. jokio importo ir eksporto sandoriams ES viduje), suvokimas, kur PVM požiūriu laikomas įvykusiu vienas ar kitas sandoris, yra esminis. Teritorijos principas lemia mūsų subjektų ir užsienio asmenų mokesčių prievoles Lietuvos biudžetui. Jis lems ir Lietuvos asmenų prievoles kitų ES valstybių biudžetams, prievoles registruotis PVM mokėtojais atitinkamoje ES valstybėje ir pan.
Įstatymas numato, kad prekių tiekimas ar paslaugų teikimas tik Lietuvos Respublikos teritorijoje gali būti laikomas Lietuvos PVM objektu.
• prekes tiekti ar paslaugas teikti turi apmokestinamasis asmuo. Fiziniai asmenys, jei jie vykdo ekonominę veiklą, dėl savo vykdomos ekonominės veiklos įgyja tas pačias prievoles registruotis PVM mokėtojais, kaip ir juridiniai asmenys. Tačiau fizinis asmuo, kuris yra PVM mokėtojas, gali sudaryti ir tokius sandorius, kurie niekaip nėra susiję su vykdoma ekonomine veikla (pvz., asmeninio turto, t.y. turto, nenaudoto ekonominėje veikloje, pardavimo sandoriai). Ar pagrįsta tokius sandorius laikyti PVM objektu vien todėl, kad šis asmuo - PVM mokėtojas?
Atsakymą į šį klausimą pateikia Šeštoji direktyva ir Europos teisingumo teismo sprendimai, pagal kuriuos fizinį asmenį PVM mokėtoją galima tarsi skaidyti į du subjektus - verslininką ir privatų asmenį, o PVM objektu laikytini tik tie sandoriai, kuriuos fizinis asmuo sudaro kaip verslininkas, t.y. "sudaro apmokestinamasis asmuo, veikdamas kaip toks", kaip nurodyta Šeštojoje direktyvoje.