Darbas:
Toliau darbe bus bandoma šiek tiek giliau panagrinėti svarbiausius bei didžiausią įtaką turinčius mokesčius.
3.1 PRIDĖTINĖS VERTĖS MOKESTIS
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo buvo pertvarkytas apyvartos mokestis. Jį panaikinus, įvestas bendrasis akcizas, o šis pakeistas pridėtinės vertės mokesčiu (1993 12 22 įstatymas Nr. I-345) Nuo 2002 m. liepos 1 d. įsigalioja naujos redakcijos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (toliau - Įstatymas), kurio nuostatos suderintos su pagrindiniu Europos Sąjungos norminiu dokumentu PVM srityje - Tarybos Šeštąja direktyva 77/388. Naujasis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas nustato, kad PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, atitinkantys tris būtinas sąlygas: 1) prekių tiekimas ir paslaugų teikimas turi vykti už atlygį; 2) prekių tiekimas ir paslaugų teikimas turi vykti šalies teritorijoje; 3) prekes tiekti ar paslaugas
Iki šių metų birželio 30 d. galiojęs Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas nustatė, kad PVM objektas yra pridėtinė vertė, sukurta ir realizuota prekių gamybos atliekamų darbų ir teikiamų paslaugų procese. PVM objektas taip pat yra prekių importas.
Galiojusio įstatymo nuostata, apibrėžusi mokesčio objektą, buvo gana neįprasta, palyginti su analogiškais kitų valstybių įstatymais. Lingvistiškai vertinant, jeigu pajamų mokesčio objektas yra pajamos, turto mokesčių - turtas, pridėtinės vertės mokesčio objektas turėtų būti pridėtinė vertė. Tačiau pridėtinės vertės apmokestinimas greičiau yra galutinis mokesčio taikymo tikslas, o ne tikrasis, techniškasis, apmokestinimo objektas. Galiojusiame įstatyme vartota pridėtinės vertės sąvoka sukėlė nemaža ginčų ir nepagrįstų vertinimų PVM objekto požiūriu.
Praktiškai visos valstybės savo nacionaliniuose įstatymuose PVM objektu įvardija prekių tiekimą ar paslaugų teikimą, nes būtent prekių tiekimas ar paslaugų teikimas kiekvienoje grandinėje iki pat galutinio suvartojimo yra apmokestinami PVM. Tokią pačią nuostatą įtvirtina ir pagrindinis ES norminis dokumentas PVM srityje - Tarybos direktyva 77/388, dar vadinama Šeštąja direktyva, kuria paremtas visas naujasis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas. PVM mechanizmas, kiek prieštaraudamas pačiai pridėtinės vertės sampratai, veikia taip, kad prekių tiekimas yra apmokestinamas visuose gamybos, paskirstymo ir pardavimo galutiniam vartotojui etapuose, neatsižvelgiant į konkrečios operacijos pelningumą.
PVM objektu išlieka prekių importas. Atsižvelgiant į tai, kad pagal naująjį įstatymą PVM bus taikomas ir užsienio asmenų veiklai Lietuvoje, PVM objektu taip
Komentarai