Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

sieną, pasidarė sceną ir pradėjo savo ,,linksmuosius posėdžius” su improvizuotais vaidinimais. Tai buvo kažkas panašu į lietuvišką ,, Commedia dell,arte”, kurios scenovaizdžiams nereikėjo iš anksto paruoštų eskizų, o veikėjams – specialiai pasiūtų kostiumų. ,,Vilkolakio” scenografija taip pat buvo improvizacinio pobūdžio, lyg ir belangio teatro imitacija. Nors aštri ,, Vilkolakio” satyra turėjo nemažą pasisekimą, 1924m. teatras dėl politinių intrigų nutraukė savo veiklą.
Sunkūs buvo ir lietuviškojo profesinio operos teatro pirmieji žingsniai. Pirmajam ,,Traviatos” spektakliui (1920m gruodžio 31d.) specialių dekoracijų niekas negamino,- reikėjo tenkintis senais paviljonais, trūko teatrinų kostiumų. 1921m. Lietuvių meno kūrėjų draugijos iniciatyva ,,Operos ir dramos vaidyklai” iš Tilžėje subankrutavusios operetės antreprenerio nupirkta keturiasdešimt dėžių kostiumų bei rekvizito. 1922m. Kauno teatras

buvo suvalstybintas, tačiau scenografijos reikalai nedag tepagerėjo.
Tapytojas V. Didžiokas buvo pirmasis lietuviškojo profesinio teatro dekoratorius. Jis projektavo scenovaizdžius (panaudodamas ir senus rekvizitus) pirmiesiems operų pastatymams, dekoratyviai apipavidalino Putino dramą ,,Valdovo sūnus” S. Čiurlionienės ir Vydūno veikalus. Jo dekoracijų eskizai atlikti kruopščiai, tačiau be didesnės meninės kultūros ir fantazijos. Tą patį galima pasakyti ir apie kitą produktyvų dekoratorių J. Gregorauską, kuris ilgą laiką vadovavo Kauno teatro dekoracijų cechui ir apipavidalino keliasdešimt spektaklių. Kauno teatre yra dirbęs ir tapytojas P. Kalpokas. Scenovaizdžių kompozicijos jis nespecifikavo, o veikiau liko ištikimas realistinei savo molbertinių paveikslų tapybos ir piešinio manierai. Ypač tai ryšku jo dekoracijose E. D Alberto operai ,,pakalnė” ir A. Ponkielio ,,Džokondai”.

ERUDITAI
Žymiai didesnis teatrinio meno eruditas buvo architektas V. Dubeneckis, Peterburgo Dailės akademijos auklėtinis, 1924m. debiutavęs Kauno teatre kaip dekoratorius apipavidalindamas V. Krėvės ,,Skirgailą”. V. Dubeneckis buvo nepakeičiamas režisieriaus bendradarbis; jis nelaukdavo režisieriaus nurodymų, o dažnai pats siūlydavo vieną ar kitą drąsų sprendimą.
4
Nors prityrusių scenografų jaunas Lietuvos teatras tebestokojo, tačiau jų ruošimu nebuvo rūpinamasi. Net Kauno Meno mokykla neturėjo atskiros teatro dekoracijų studijos. Lietuvių tapytojai , kaip P. Kalpokas, A. Varnas B. Didžiokienė, K. Šimonis, neturėjo specialaus pasiruošimo ir šioje srityje dirbo, veikiau vadovaudamiesi savo menine intuicija. Kartais tekdavo kviestis dekoratorius net iš užsienio.
Ypač daug įtakos Kauno teatro kūrybiniam brendimui