Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

pravoslavų tikėjimą ir buvo pakrikštyti Jono ir Antano vardais. Jie pradėjo auginti ilgus plaukus ir barzdas, ir atsisakė valgyti mėsą pasninko dienomis. Už tai buvo Algirdo įkalinti. Tada Jonas pažadėjo nusiskusti barzdą ir per gavėnią valgyti mėsą. Už tai ne tik jis, bet ir jo brolis buvo paleisti iš kalėjimo ir jiems buvo leista laisvai privačiai praktikuoti krikščionių tikėjimą. Bet Antanas vis dar atsisakė valgyti mėsą ir buvo vėl įkalintas. Vėliau ir Jonas grįžo prie pravoslaviškų įpročių. Po metų kalėjimo, jis ir jo brolis Antanas buvo pakarti. Trečiasis Vilniaus kankinys, pakrikštytas Eustachijaus vardu, irgi buvo Algirdo dvariškis. Jis irgi atsisakė skustis ir valgyti mėsos pasninko metu. Už tai jis buvo žiauriai nukankintas.
Šiuos kankinius mini ne tik rusų kronikos, bet ir ankstesni šaltiniai.
Algirdui buvo svarbu, kad jo lietuviai palydovai prisilaikytų išorinių lietuviškų

papročių Vilniaus dvare.
Tačiau yra ir abejojimų, kad trys Algirdo įsakymu nužudyti vyrai tikrai buvo nužudyti už savo religinius įsitikinimus. Gali būti, kad Algirdas nubaudė tris savo palydovus dėl kokios kitos priežasties, ir tik po Algirdo mirties buvo sukurta legenda, kad jie žuvo kankiniais.


3
Baigiamosios mintys

Kokia tada buvo Algirdo laikysena krikščionybės atžvilgiu?

Algirdas, būdamas pagoniu, mokėjo sumaniai manevruoti pravoslavų Bažnyčios politikoje, kad jam pasisekė iš Konstantinopolio išgauti Lietuvos metropolitą aštuoneriems metams, ir 1370 metais, po metropolito Alekso mirties, buvo pagaliau paskirtas Algirdui palankus visos Maskvos metropolitas. Algirdas mokėjo panaudoti rytų krikščionybės ritualą ir politiką savo tikslams.
Algirdas panaudojo 1358 metų derybų dėl krikšto progą padaryti sutartis su savo kaimynais. Tada, 1358 metų gale, kai atėjo laikas išpildyti duotus pažadus, lietuviai pareiškė, kad jie atsisako krikštytis, kol Ordinas nepasitrauks iš Prūsijos ir neišsikraustys į Rusijos dykumas. Didysis kunigaikštis įsileido į krikšto derybas, norėdamas sudaryti palankesnes sąlygas kitoms jam aktualesnėms deryboms. Išsiderėjęs taiką ir pastovias sienas su kaimynais, Algirdas nutraukė derybas dėl krikšto, nes jos jam nebuvo naudingos.
Iš viso šito matome, kad Algirdas, nors būdamas pagonis, mokėjo prisiartinti prie rytų bei vakarų krikščionybės, kai tai atrodė jam naudinga. Bet jis sugebėjo galutinai nepasiduoti nei Vakarų, nei Rytų įtakai, ir taip išsaugojo savarankišką Lietuvos valstybę iki savo gyvenimo galo.


Literatūra :
SUVAŽIAVIMO DARBAI XIII (205 – 219 psl.)