Darbas:

girdinčiojo įspūdį.
Svarbiausia tai, kad neprigirdinčiojo kalbos neišsivystymas yra antrinė simptomatika, klausos sutrikimo padarinys, o vaiko logopato kalbos sutrikimas – pirminis. Tačiau neprigirdinčiojo kalba yra specifiška ir skiriasi nuo pirminės logopatijos formų.
Lengviau atskirti neprigirdinčius vaikus nuo protiškai atsilikusiųjų. Pastarųjų kalbos sutrikimas yra sudėtinės visos jų pažįstamosios veiklos komponentas. Priešingai negu neprigirdinčiųjų, šių vaikų labiausiai nukentėjęs kalbos loginis komponentas, ne formalioji, o loginė kalbos pusė. Logiškai skurdi ar net nelogiška sutrikusio intelekto vaikų kalba, pasakymai gali būti gramatiškai taisyklingi arba beveik taisyklingi.
Dalinai sutrikusio intelekto vaikų būdingi ir klausos sutrikimai, dėl kurių sunkiau nustatyti protinį atsilikimą ir neprigirdėjimą. Tokiais atvejais svarbu nustatyti dominuojantį ir jį lydintį sutrikimą, orientuojantis tiek į kalbos charakteristiką, tiek į kitus, nekalbinius kriterijus: klausos būklę, vaiko mokslumą, pažįstamosios veiklos sutrikimo pobūdį, vaiko kritiškumą, elgesio ypatumus ir kt.

3. SUTRIKUSIOS KLAUSOS VAIKŲ UGDYMO YPATUMAI

Didžiuliai pokyčiai vyksta sutrikusios klausos vaikų ugdymo sistemoje. Iki šiol kurčiųjų mokymas buvo dažniausiai grindžiamas vadinamojo „grynojo garsinio“ metodo principais. Informaciją vaikas suvokia mišriu būdu (girdimuoju – regimuoju), t.y. skaitydamas iš lūpų ir girdėdamas sustiprintą garsą. Vaikas perteikia informaciją taip pat žodine kalba.
Ugdymo formą ir įstaigą savo vaikui renkasi tėvai.
Rekomenduojant ugdymo formą, atsižvelgiama į vaiko klausos būklę, bendruosius vaiko gebėjimus ir pasiekimus, kalbos lygį, gebėjimą bendrauti ir kalbinio bendravimo specifiką, pedagogo kompetenciją ir pasirengimą mokyti sutrikusios klausos vaiką, šeimos galimybes padėti savo vaikui ir kt.
Kurčiųjų mokyklinis ugdymas turėtų vykti trimis pakopomis:
- penkerių metų pradinė mokykla (parengiamoji 4-oji klasė);
- šešerių metų pagrindinė mokykla (5-10 klasė ir išlyginamoji klasė);
- dviejų metų vidurinė mokykla (11-12 kl).
Sutrikusios klausos vaikai mokomi specialiųjų dalykų – gestų kalbos, dalykinės praktinės veiklos, muzikos ritmikos, sakytinės kalbos, lavinama jų tartis, klausa.
Pokyčiai turėtų vykti diegiant naujus kurčiųjų mokymo metodus. Metodo samprata čia vartojama kaip ugdymo filosofijos ir jo krypties raiška. Sutrikusios klausos vaikai gali būti ugdomi šiais metodais: žodinės kalbos, dvikalbiu ir totaliosios komunikacijos. Ugdymo metodas rekomenduojamas įvertinus vaiko klausos būklę, jo sakytinės kalbos lygį, kalbinio bendravimo specifiką, bendruosius vaiko gebėjimus, tėvų pageidavimus ir kt.
Kurtiems vaikams ugdyti prioritetinis yra bilingvinis metodas.
Bilingvinis metodas reiškia, kad vaikas bendrauja ir mokomas dviem kalbomis: gestų kalba ir žodine kalba. Kurtieji ir neprigirdintieji, kurie mokosi bilingviniu metodu, lietuvių kalbos mokosi pritaikius užsienio kalbos mokymo principus ir metodikas.
Pagrindinis ugdymo principas yra ne vaiką taikyti prie metodo, o mokymo subjektui parinkti tinkamiausią mokymo metodą. Todėl kurtieji, nepageidaujantys mokytis bilingviniu metodu, gali būti mokomi žodinės kalbos metodu neprigirdinčiųjų arba atskirose kurčiųjų klasėse, integruotai bendrojo lavinimo mokyklose. Neprigirdintieji, pageidaujantys mokytis bilingviniu, o ne žodinės kalbos metodu, gali būti mokomi kurčiųjų arba atskirose neprigirdinčiųjų klasėse.
Tinkamas ugdymo metodo pasirinkimas leistų sutrikusios klausos vaikams žymiai geriau realizuoti savo potencines galimybes ir gebėjimus siekiant aukštesnio išsimokslinimo lygio.

4. VAIKO TURINČIO KLAUSOS NEGALĘ, INTEGRUOTO MOKYMO
GALIMYBĖS

Mūsų šalyje bendrojo lavinimo mokyklose mokosi sutrikusios klausos vaikai, gerai mokantys žodinę kalbą. Tai vienas svarbiausių faktorių, garantuojančių realią galimybę vaikui sėkmingai mokytis bendrojo tipo įstaigose. Kitų šalių patirtis liudija, kad kurčiuosius vaikus, bendraujančius daugiausia gestais, irgi galima mokyti bendrojo lavinimo mokykloje. Tokiu atveju būtinos gestų vertėjo paslaugos ir mokytojų sugebėjimas bendrauti su vaiku ne tik žodine kalba, bet ir specifinėmis kalbos priemonėmis – gestais ir pirštų kalba.
Tėvų apsisprendimas mokyti vaiką bendrojos ugdymo ar specialiojoje įstaigoje yra iš tiesų nelengvas ir labai atsakingas. Jie dažnai jaučiasi sutrikę. Teigiama yra tai, kad bendrojo lavinimo mokyklų mokytojai geriau ir greičiau įvertina vaiko sveikąją pusę. Specialieji pedagogai labai orientuoti į specifiškumą. Tačiau negalima taikyti vienos ugdymo formos visiems. Tai priklauso nuo konkretaus vaiko, jo šeimos. Nėra vienintelio geriausio mokymo būdo. Tinkamiausias vaiko mokymas yra toks, kuris, pritaikytas vaikui, geriausiai atitinka jo ypatingus poreikius. Geriausias kelias – pasirinkimo galimybė.
Renkantis vaikui mokymo įstaigą, negali lemti vienas kuris nors faktroius, pvz.: vaiko klausos būklė, vaiko sugebėjimai, tėvų noras ir pan. Svarbu gerai pasverti visus faktorius, susijusius su vaiku, šeima ir būsimąją mokymo įstaigą.
Reikėtų gerai apgalvoti šiuos dalykus, susijusius su vaiku: ar pakankamai pasirengęs vaikas; kokie jo pasiekimai ir bendrieji sugebėjimai; koks kalbos lygis;