Darbas:

vaiko sugebėjimai bendrauti; kalbinio bendravimo specifika; ar tėvai konsultavosi su specialistais apie vaiko negalę ir integruoto ugdymo perspektyvą; kokios ir iš kur specialios paramos ir pagalbos tikisi tėvai. Ypač svarbu, ar šeima galės teikti vaikui būtiną pagalbą, ar jos nariai gali imtis atsakomybės už vaiko lavinimą, ar nenukentės kitų šeimos narių interesai. Integruoto mokymo sėkmę daugiausia lemia šeimos galimybės ir sugebėjimas padėti vaikui.

5. PAGALBA SUTRIKUSIOS KLAUSOS VAIKUI, BESIMOKANČIAM
BENDROJO LAVINIMO MOKYKLOJE

Kai ateina mokytis į bendrojo lavinimo mokyklą gerai mokantis kalbą sutrikusios klausos vaikas, jis patiria žymiai daugiau adaptavimosi sunkumų negu girdintieji jo bendraamžiai. Vaikas dažnai jaučia psichologinį diskomfortą dėl to, kad jis nepakankamai suprata mokytojo informaciją, o mokytojas nepakankamai supranta vaiko kalbą. Atsiranda bendravimo su kitais vaikais sunkumų. Kai kurie vaikai gali būti nepasirengę priimti į savo tarpą neprigirdintį vaiką ir lygiateisiškai su juo bendrauti.
Sutrikusios klausos vaiko atėjimui į klasę mokytojas turėtų rengtis iš anksto. Bendraudamas su tėvais, pedagogas galėtų daug sužinoti apie vaiko sugebėjimus, interesus, kalbos lygį, bendravimo su vaiku ypatumus. Dar iki mokymosi pradžios, bendraudamas su vaiku mokytojas galėtų įgyti kai kurių kalbinio bendravimo su vaiku įgūdžių, susidarytų vaizdą apie vaiko sugebėjimą suprasti instrukcijas ir pavedimus žodžiu, pasakoti. Vaikas bendraudamas su mokytoju, taip pat kaupia pirmąją patirtį: mokosi geriau suprasti mokytoją skaitydamas iš lūpų, pratinasi prie kalbėjimo tempo ir kt.
Pagalba sutrikusios klausos vaikui galėtų būti teikiama ugdant ir tobulinant bendravimą sakytine kalba (tobulinant tarimo ir skaitymo iš lūpų įgūdžius), daugiau taikant vizualinių priemonių, daugiau informacijos pateikiant rašytine kalba, organizuojant individualias pratybas ir kt.

6. KOREKCINIS DARBAS UGDANT NEPRIGIRDINČIŲJŲ KALBĄ
IR ŠALINANT KALBOS SUTRIKIMUS

Neprigirdinčiųjų vaikų kalbos sutrikimai, kurie nėra sąlygoti klausos pažeidimo (mikčiojimas, rinolalija, dizartrija, mechaninė dislalija ir kt.), šalinami įprastiniais logopedinio darbo būdais. Specifinis koreliacinis darbas susijęs su nepakankama (sutrikusia) klausos funkcija. Mokant garsų tarimo ir taisant netaisyklingą garsų tarimą būtinai naudojama garsą stiprinanti aparatūra, kuri leidžia maksimaliai remtis vaiko klausos likučiais.
Suvokti kalbos garsus ir mokyti juos tarti taip pat padeda įvairios pagalbinės priemonės nuo pačių primityviausių iki šiuolaikinės vizualinės aparatūros. Papraščiausių priemonių, skirtų regėjimo analizatoriui, pavyzdys gali būti: popieriaus skiautelė prie kalbančiojo lūpų, kad jos judėjimas parodytų nematomą kalbos organų darbą, profiliai; rodymas rankomis kaip juda kalbos padargai, ir kt. Sudėtingesni vizualianiai prietaisai yra vibroskopas, “matomos kalbos” tipo prietaisai, kurie transformuoja garsinius reiškinius į optinius, suvokiamus rega.
Svarbų vaidmenį atlieka kinestezinis analizatorius. Kurčias vaikas, mokydamasis tarti, remiasi kinesteziniais ir taktiliniais pojūčiais, atsirandančiais judant kalbos organams. Jo sąmonėje įsitvirtina ne fonema, turinti atitinkamą garsinę charakteristiką, o artikulema, t.y. kalbėjimo organų padėties ir judesių, kurie būdingi kuriam nors garsui vaizdinys.
Odos analizatoriumi kurtieji remiasi tiesiogiai, kai kontroliuoja rankos delnu, priartintu prie kalbančiojo (arba savo) lūpų, prisiliesdami prie kaklo, krūtinės nosies.
Kalbos garsų suvokimas ir jų tarimo mokymas daug efektyvesnis, kai remiamasi ne vienu kuriuo nors funkcionuojančiu analizatoriumi, bet vissa išsaugotų analizatorių sistema.
Mokant kurčiuosius vaikus tarti garsus, naudojami trys pagrindiniai būdai: 1) mėgdžiojimo; 2) mechaninis; 3) mišrusis. Plačiausiai naudojamas natūralus mėgdžiojimo būdas, kuris remiasi vaiko regėjimo ir kinesteziniu analizatoriais, iš dalies ir klausos analizatoriaus (naudojant garsą stiprinančią aparatūrą) išsaugotomis galimybėmis.


IŠVADOS

Svarbu žinoti veiksnius, kurie lemia skirtingą vaiko vystymąsi. Tokių veiksnių yra keletas.
1. Klausos sutrikimo laikas. Labiausiai sutrikdo psichikos raidą ankstyva pirminė patalogija. Antriniai nukrypimai šiuo atveju labai ryškūs ir nulemia psichinių procesų raidos sutrikimus.
Vėlyvas analogiškas pirminis sutrikimas daug mažiau trikdo psichikos raidą. Kurčio vaiko vystymosi ypatumai ir perspektyva priklausys nuo to, kada sutriko klausa: jau susiformavus kalbai ar iki jai susiformuojant. Ankstyvojo kurtumo sąlygotas nebylumas lemia kurčiojo psichikos raidą.
2. Klausos sutrikimo laipsnis. Vaiko kalbos ir psichikos raida skirsis priklausomai nuo to, absoličiai ar iš dalies sutrikusi vaiko klausa. Kuo mažiau sutrikusi klausa, tuo palankesnės sąlygos išmokti kalbėti ir vaiko psichikai plėtotis.
3. Pedagoginės ir medicininės korekcijos būdų naudojimo laikas ir jų atitikimas sutrikimo struktūrai. Korekcinis mokymo ir auklėjimo darbas, kurį plačiąja prasme suprantame kaip vaiko auko auklėjimo sąlygas, - vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių neprigirdinčiojo vaiko raidos perspektyvą.
4. Atsižvelgiama ir į vaiko asmenybės bruožus, charakterio ypatybes. Vaiko kontaktabilumas, ekstravertiškumas arba intravertiškumas ir kitos savybės smarkiai lemia jo adaptavimosi ir mokymo sėkmę.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Garšvienė A., Ivoškuvienė R., Logopedija, - K; 1993;
2. Benesch Hellmut, Psichologijos atlasas, - V; 2001;
3. Specialiųjų poreikių vaikai, - Š; 1998.