Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

ateidavo ne visi, o tik daugumas; jei rankos drebėjo, tai jis negalėjo galvoti šaltai gal tik šitaip galvoti stengėsi.
Išvada neina iš prielaidos: Nors Katrė buvo veikli gyvybinga, tačiau ji troško meilės. Išeitų, kad jei žmogus esti veiklus, gyvybingas, tai jis neturėtų trokšti meilės.
Kartais turime dalinę loginę klaidą — sakinyje iškeliamas loginis pamatas esti nepakankamas: Žemaitės kūriniai plačiai atveria tuometinio valstiečių gyvenimo pasaulį, o kadangi jie parašyti liaudies kalba, tai yra liaudiški. Kalba tėra vienas iš Žemaitės liaudiškumo požymių, bet šią rašytojos kūrinių ypatybę lemia ne vien ji.
Dažnai logiškai ydingos būna įvairios mūsų vartojamos specialios išraiškos priemonės:
Tačiau mūsų tarpe yra dar tokių, kurie į visa tai, kas nauja, žiūri pro akinius, kitaip sakant, nenori matyti.
Negraudino jos brička, stačiagalviais rūdijusi beržo pašonėje.
Tai rėkė malūnininkas Trinka,

paknopstom kėblindamas prie sunkvežimio.
Pelno kelias, nors ir duobėtas, pamažu tiesinamas.
Kas yra stilistika
Stilistika yra stiliaus ir jo priemonių mokslas, aiškinantis išraiškos galimybes, esančias leksikoje, gramatinėje sandaroje bei fonetikoje, ir mokantis, kaip geriau atrinkti ir vartoti žodį, formą arba konstrukciją, atsižvelgiant į kalbos vartojimo sritį bei funkciją. Ji — kalbotyros skyrius, tęsiantis bei papildantis bendrąjį kalbos kursą ir mokantis jos meistriškumo.
O kas yra stilius?
Šis terminas turi keletą reikšmių. Pirmiausia jis žymi individualų minties reiškimo būdą žodžiu arba raštu. Mes matome, girdime ir galvojame kiekvienas savaip. Jeigu taip ir kalbame arba rašome — padarome savo stilių. Tas gebėjimas pasakyti „savaip" iškyla aikštėn įvairiose kalbos vartojimo srityse.
Stilius — tai pirmiausia patsai žmogus, jo asmenybė, charakteris, temperamentas, išsilavinimas, skonis, estetiniai polinkiai, jo mėgstama išraiškos priemonių atranka bei vartosena.
Svarbesniosios stilistikos sąvokos
a) Stilius
b) Stilistinė reikšmė
c) Ekspresyvumas
a) Stilius
Stilius egzistuoja tik tekste, o tekstas yra kalbos akto realizacija, todėl, norėdami suprasti stiliaus esmę, pirmiausia turime išsiaiškinti, kas yra kalbos aktas. Bendrais bruožais ji išreiškia šia schema:

Kalbantysis arba rašantysis asmuo (autorius) savo mintis apie kokius nors tikrovės reiškinius, požiūrį į juos išreiškia kalba ir praneša kitam asmeniui ar asmenims (adresatui), t.y. sukuria sakytinį arba rašytinį tekstą. Teksto kalbos savitumas ir yra stilius. Tokia gali būti bendriausia stiliaus sąvoka.
Stilius pirmiausia pasireiškia kalbos priemonių atranka. „Klausimas Kaip pasakyti?, įsisąmonintas jis ar ne,