Darbas:
požiūrį į kainą;2) nustato pelną pagal parduodamų prekių kiekį, nekreipdama dėmesio alternatyvų ir nenustatydama optimalaus apyvartos lygio;
3) mažina naujai kuriamų prekių nomenklatūrą, aiškindama, kad ji turi padengti mokslo tyrimo darbų išlaidas arba, išėjusi į rinką, mažina asortimentą ką tik pasirodžius naujai prekei;
4) neatsižvelgia į tai, kad kaina gali tiesiogiai ir nepriklausyti nuo gamybos kaštų, o kaštai dažnai gali būti pakeisti, norint prisitaikyti prie rinkoje egzistuojančių sąlygų.
Išvados
Apibendrindamas darbą, galiu teigti, kad abu kaštais paremti kainodaros metodai remiasi orientaciniais gamybos kaštais, prie kurių pridedama tam tikra pelno norma. Naudodamos šiuos metodus įmonės tikisi ne tik padengti savo visuminius kaštus, bet ir gauti pelną.
Nustatant kainą visuminių kaštų metodu, pagrindu imami visuminiai prekės gamybos kaštai (tiesioginių ir pridėtinių kaštų sumą). Kainos nustatymas, tiesioginių kaštų
Formuojant kainą kaštų pagrindu yra susiduriama su daugeliu problemų. Pagrindinė iš jų yra ta, kad visas dėmesys nustatant kainą yra sutelkiamas į kaštus ir užmirštami kiti laisvos rinkos sąlygomis kainą veikiantys veiksniai. Kas riboja optimalios kainos nustatymą.
Tačiau nepaisant trūkumų, visuminių bei tiesioginių kaštų kainodaros metodai, visgi daug kur naudojami. Šį populiarumą iš esmės lemia tai, kad pardavėjai daugiau žino apie išlaidas nei apie savo prekių paklausą. Tad ir kainos neretai nustatomos kaštų pagrindu, nes šitaip supaprastinama kainodaros problema. Beje, prekei nustatytas pelno priedas gali būti keičiamas priklausomai nuo kitų rinkos aplinkybių, nes įmonė nustato ne “stabilų”, o “lankstų” priedą. Prekės realizavimo kainą įmonė keičia, kintant einamosios rinkos sąlygomis.
Rašyti šį darbą buvo įdomu, nes sužinojau naujų, mane dominčių dalykų. Norint, kad būtų įgyvendinti įmonės tikslai, kad pardavimų apimtys būtų optimalios, labai svarbu nustatyti tinkamą kainą, kurios vieni iš pagrindinių nustatymo metodų remiasi gamybos kaštais.
Literatūra
1. Bartkienė A. Rinkos kainų politika ir kainodara. – Vilnius, 1993.
2. Pajarskas Š. Kontraktinė kainodara. – Vilnius, 1991.
3. Pranulis V., Pajuodis A. ir kt. Marketingas. – Vilnius, 1999.
4. Rastenis J. Kainodara. – Kaunas, 2000.
5. Worsam M., Berkeley Wright D. Marketing in management. Basic principles. – Great Britain, 1995.
6. Липсиц И. В. Комерческое ценообразование. – Москва, 1997.
7. Слепов В., Попов Б. Ценообразование и менеджмент. – Москва, 1996.
Komentarai