Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

darbai pasiliekti ant amžių. Kūno ir kūniško bagotumo reikia ant čėso, dvasės ir dvasiško bagotumo ant amžių amžių." Todėl „ir mes nepykime ant kitas kito, bet kožnas darykime savo darbą be panėkinimo kitų. Ans, kuriam duota yra savo giesmėmis tautišką gyvastį bei dvasę atgaivinti, tas tai tedaro be pasididžiavimo. O ans, kuriam duota yra savo gaspadoravimu <...> ūkininkystę šelpti ir tokiu būdu tautiškojo gyvasties kūną išlaikyti, tas tai ir tedaro be pasididžiavimo." Jis „teatsimena, kad ne tiktai jis krečia savo lauką mėšlais, bet kad ir mes giesmininkai savo lauką, t.y. dvasę visos tautos tikrai krečiame savo mislimis ir jausmais, o ir jai tokiu būdu gelbame, kad savo vaisius neštų". Laikai esą rūstūs, bet poezija „tikru krikščionišku ir poetišku linksmumu ir aną čėsų rūstumą pergalės". Poezija yra dangaus dovana: „dangiškasis Dievas mums teduoda tikrą „dvasę iš aukštybės", kuri taip pat

yra „poezijos bei giesmininkystės dvasė". Straipsnis užbaigiamas apaštalo Povilo žodžiais: „daug yra sąnarių, o vienas yra kūnas. Negal akis sakyti rankai: aš tavęs neprivalau, nei vėl galva kojoms: aš jūsų neprivalau." Taigi tautai irgi reikalingi visi „sąnariai", o tarp jų - ir giesmininkai, ir ūkininkai.
J. Zauerveinui vėl atsakė J. Mačys-Kėkštas straipsniu „Dvasė ir medega" (1886, Nr. 6). Sutikdamas, kad poezija daro galingą įtaką doroviniam tautų tobulėjimui, kad poezija „tai yra gaivestis, kurs aptildo, išgydo širdies ir dvasės ronas, užduotas nemaloningo gyvenimo", autorius tvirtina, kad tautai reikia ne bet kokios, o geros poezijos - tokios, kaip paties Zauerveino „Lietuvninkai mes esam gimę", kaip J. Andziulaičio-Kalnėno „Ieva", „trykštanti gyvasčia ir nepagadinta statybe išsireiškimo". Žmonėms dar darąs įspūdį ir žadinąs jausmus D. Poškos „Žemaičių mužikas", kai kas iš M. Davainio-Silvestraičio kūrybos („nekurios ištraukos iš eilių Vėversio, arba Vyturio"), o visa kita, net ir tikra poezija - tai „dykaduonių darbas". Gera poezija reikalinga, bet daug naudingesni būtų „raštai rūsčios įtalpos", gvildenantys ekonomines ir socialines dabartinio gyvenimo problemas. „Tegul mūsų gentė turės tvirtą pamatą po kojomis, tada galėsim pašnekėt ir apie poeziją." O dabartinėmis sąlygomis „poezija mažiaus išgali padaryti, negu rūpesnis apie kitas puses tautiško būvio". Laisvalaikiu rašinėdami eiles „arba rūpindamies apie lietuviškas pravardes, lapines kepures [užuomina į J. Basanavičiaus straipsnį] ir tolygius dalykus, o tikrus reikalus gentės ir draugijos palikdami užpakalyje", liksime vieni „bevadaują savo šešėlius". Taigi „jeigu apsiėmėm tarnauti draugijai,