Darbas:
Daugelyje šalių nėra mechanizmo realiam mokesčių dydžiui palaikyti per šį laikotarpį. Todėl, kylant infliacijos tempams, sumažėja mokesčių našta, taip pat ir mokesčių įplaukos. Gali susidaryti užburtas ratas: didėjant biudžeto deficitui, kyla infliacijos lygis, o tai savo ruožtu mažina mokesčių įplaukas; mažesnės mokesčių įplaukos savo ruožtu dar labiau padidina biudžeto deficitą ir t.t. Tai vadinama Oliverio-Tanzi poveikiu.6) Infliacija neigiamai veikia istoriškai susiklosčiusias amortizacinių atskaitymų nuolaidas, kurias įteisina įvairūs įstatymai. Firmoms dažnai leidžiama iš savo apmokestinamųjų pajamų išskaičiuoti tam tikras amortizacijos sumas. Jei amortizacinių atskaitymas yra pagrindas yra pradinė, o ne atstatomoji vertė, tai realioji amortizacijos suma gali būti infliacijos nuvertinta. Dėl to gali pakilti mokesčių našta, gali sumažėti investicijų stimulai.
5.2.Netikėtos infliacijos pasekmės
Netikėta
Kai infliacijos tempai dideli, jų lygis dažnai smarkiai svyruoja. Kai infliacijos pokyčiai dažnis ir ryškūs, tuomet sunku prognozuoti infliaciją net ir artimiausiam laikotarpiui. Ši problema aktuali ne tik besivystančioms šalims, kurioms būdingi aukšti infliacijos tempai, bet ir daugumai industrinių šalių.
Netikėtos infliacijos pasekmės yra dar skausmingesnės, negu numatytos infliacijos padariniai. Pagrindinės netikėtos infliacijos pasekmės pasižymi perskirstymo savybėmis. Tai reiškia, kad netikėti infliacijos tempų pokyčiai yra pajamų ir turto tarp įvairių ūkio subjektų, įvairių gyventojų grupių perskirstymo veiksnys. Galima tvirtinti, kad šioje situacijoje infliacija vienus „apmokestina“, o kitiems teikia „subsidijas“, t.y. iš vienų atima, kitiems prideda. Be to, tas perskirstymas vyksta savaime, gaivališkai, nepaisant to, ar žmogus jaunas, ar senas, ar sveikas, ar ligotas, ar turtingas, ar vargšas. Todėl kartais taikliai pabrėžiama, kad „infliacija neturi visuomeninės sąmonės“.
Svarbiausios turo ir pajamų perskirstymo kryptys yra šios:
1. Dėl netikėtos infliacijos perskirstomos pajamos tarp skolintojų (kreditorių) ir skolininkų. Laimi tie, kurie skolinasi pinigus, ir pralaimi tie, kurie juos skolina: skolinti neapsimoka, nes gaunamos palūkanos nuvertėjusiais pinigais. Ši problema iš esmės nekiltų, jei infliacijos tempai būtų tiksliai įtraukiami į nominalią palūkanų normą. Tačiau netikėtos infliacijos atveju tai neįmanoma. Tarkime, kad kreditorių ir skolininkų susitarimu, nustatyta 10 procentų nominaliųjų palūkanų norma. Numatoma realioji palūkanų norma – 5 procentai ir
Komentarai