Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Aprašymas:

Darbas:

Induizmas

Žodis “hindu” kilo iš Indo upės pavadinimo, prie kurios krantų antrojo tūkstantmečio prieš Kristų viduryje įsikūrė senieji arijai. Nors tuomet Indo upės vardas buvo Sindhu, persai, savitai jį ištardami - “indu”, tuo pat vardu įvardijo ir upės slėnio gyventojus. Šiandien sąvoka “indusai” reiškia religinę priklausomybę, “indai” - tautinę. Taigi induizmas yra religija šios senos tautos, kuri tūkstantmečiais vystėsi vidujai ir vis pasipildydama naujais elementais išaugino neaprėpiamą religinę socialinę sistemą, kokią regime šiandien.
Pirmiausia turime pasakyti, kad induizmas nepasiduoda jokiam apibrėžimui. Žiūrint iš šalies jis atrodo lyg kokia visa ko maišalynė, pradedant religija bei filosofija ir baigiant mitais ir magija. Tačiau atidžiai pažvelgę matome, jog šiuos skirtingus elementus jungia tam tikri principai bei praktikos, kuriuos galėtume

pavadinti esminiais induizmo požymiais.

Šie požymiai - tai visų pirma šventųjų indusų knygų Vedų pripažinimas, po to tikėjimas karma - samsara, t.y. tikėjimas sielų keliavimu pagal atlygio dėsnį, ir, pagaliau, varna - acrama - dharma praktika, kuri moko, jog kiekvienas turi gyventi pagal savo kastą ir padėtį. Tačiau visa tai dar pakankamai neatskleidžia induizmo esmės. Ji glūdi visuotinėje tautos religingumo išraiškoje, tautos, kurios ilga istorija buvo nesiliaująs Dievo ieškojimas ir kurios visas mąstymas yra pažymėtas atsigręžimu į antgamtinį pasaulį ir dvasios primato iškėlimas.
Induizmo istoriją galima palyginti su sniego kamuoliu, kuris risdamasis vis storiau aplimpa ir vis auga. Įimti į save visa, net ir tai, kas atrodo nesuderinama - tai induizmo nuolatinio augimo ir ilgaamžiškumo paslaptis. Savo pilnutinį vaizdą ir galutinę formą jis įgavo pirmaisiais krikščioniškosios eros amžiais. Todėl induizmo istoriją galima suskirstyti į du periodus: prieškirkščioniškąjį ir pokrikščioniškąjį.
Prieškrikščioniškasis periodas apima tris stadijas, kurios atitinka tris viena po kitos einančias Vedų dalis. Pirmoji stadija, kuri rymojo ant seniausių Samhitas raštų, buvo liaudies religija. Ji, kaip ir dabartinė liaudiška induizmo forma , buvo politeistinė, nors šventieji raštai dėl to pakartotinai įspėdavę. Pavyzdžiui, Rg- vedoje šitaip sakoma:”Kas yra viena, tą išminčiai vadina daugeliu vardų” kitoje vietoje:”Kunigai ir poetai įvairiais žodžiais išreiškia tikrovę, kuri iš tikrųjų yra viena”.
Antrojoje stadijoje, kuri atitinka Vedų knygas, vadinamas Brahmanas vardu, randame stipriai išvystytą ritualizmą. Čia labai pabrėžta aukos idėja. Keliuose tekstuose aiškiai išsakyta permaldaujanti aukos funkcija. Kaip ir daugelis