Darbas:
„maironiška“ įtaka.2. Antruoju rinkiniu „Aidų aidužiai“ (1921m.) bandoma pakeisti savo poezijos pobūdį. Šiame eilėraščių rinkinyje F. Kirša daug atviriau atsigręžė į savo paties dvasinę patirtį kaip lyrikos šaltinį, o savąjį „aš“ išvedė į lyrinio vyksmo centrą. Atsirado pakankamai aštrių dvasinių judesių, kurie davė naują emocinio mosto pagrindą. Atsirado ir šūksnio intonacija, kuri sujaukė tvirtą loginį nuoseklumą, išstumdama aiškinamąsias sakinio dalis, įvedė ekspresyvias pauzes ir netikėtus peršokimus.
3. Poemoje „Pelenai“ F. Kirša pirmą kartą išdrįso pažvelgti atviromis akimis į šiokiadienišką pasaulį, kurį ligi tol ignoravo savo eilėraščiuose kaip menkavertį ir nepoetišką. Rašyti apie kasdienybės realijas poetą
4. Vėlyvąją F. Kiršos lyriką šiek tiek įtakojo ir naujos poetinės tendencijos (didelis emocingumas, vaizdo konkretumas), tačiau nepaisant šių naujų tendencujų, ir toliau F. Kirša aukščiausia meno viršūne laikė intelektualinę lyriką, minties svorį. F. Kirša skeptiškai sutiko naująsias modernizmo bangas, galvodamas, kad jos ardo meno pagrindus. Poetas, kaip ir daugelis lietuvių lyrikų, sielos gilumose liko gana paprastas ir nuoširdus žemės, pavasario, meilės dainius. Tai lėmė ir labai stiprios valstietiškos prigimties bei kaimiško gyvenimo šaknys poetų sąmonėje.
5. Taigi F. Kirša, apsukęs poetinės kūrybos ratą, kaip paprastas ir gana konservatyvus naujovėms poetas grįžo į meditacinį eilėraštį, į metaforinį bei simbolistinį vaizdavimą.
LITERATŪRA
1. DAUJOTYTĖ, V. Poezijos piligrimas / Fausto Kiršos šimtmečiui. Gimtasis žodis, 1991, Nr. 1, p. 11-15.
2. Dvidešimtojo amžiaus lietuvių poezija 1. Vilnius, 1991.
3. KUBILIUS, V. XX amžiaus lietuvių poetai. Kaunas, 1986.
4. KUBILIUS, V. XX amžiaus literatūra. Vilnius, 1995.
5. Lietuvių literatūros istorija 1 (iki 1940m.). Vilnius, 1979.
6. PETRUŠKEVIČIŪTĖ, E. Nepelnytai užmirštas / Apie Faustą Kiršą. Naujoji romuva, 1997, Nr. 7-8, p. 72-75.
7. http://www.is.lt/zarasbiblio/kirsa.h
Komentarai