Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

nepaisant to, ar ji būtų prisiimta, ar jos būtų išvengta; ar žinome, kaip ją prisiimti, ar ne; ar galime padaryti ką nors konkretaus dėl kito asmens, ar ne. Padaryti kažką gero kitam, duoti- tai reiškia būti žmogiškąja dvasia.
Jeigu Z.Baumano santykyje su kitu būdingas abipusiškumas, tai E.Levino požiūryje į atsakomybę už kitą asmenį išryškėja visiškas abipusiškumo paneigimas: aš esu atsakingas už kitą, nesitikėdamas to paties iš jo (E.Levinas, ,,Etika ir begalybė”, 1994 m., ,,Baltos lankos”, Vilnius, 101 psl.).
Nors

daugelis šio amžiaus mąstytojų teigia, jog meilė nėra tokia vertybė kaip amžinosios vertybės: gyvenimo prasmė, mirtis, Dievas, Tiesos pažinimas, aš manau, jog ji užima svarbiausią vietą žmogaus gyvenime kaip subjektyvaus moralumo ir etiškumo išraiška. Šio jausmo universalumą geriausiai įrodė E.Levino idėjomis pagrįsta meilės kaip dviejų kitybių sąlyčio (bet ne susijungimo), tarp jų atsirandančios paslapties ir svarbiausia- nesavanaudiškos atsakomybės samprata. Laikydamasis šių principų žmogus gali išsaugoti, o gal ir atkurti savo būties prasmę, kuri šiais beprotybės ir chaotiškumo pripildytais laikais jau beprarandanti savo tikslą. Žmogus pamiršta, kad yra gimęs mylėti...


Literatūros sąrašas

1. E.Levinas ,,Etika ir begalybė”, Vilnius, ,,Baltos lankos”, 1994m.
2. R.Bieliauskaitė ,,Asmenybės psichologija”, Kaunas, ,,Šviesa”, 1994m.
3. Z.Bauman ,,Postmodern ethics”, Oxford, ,,Blackwell”, 19

Komentarai

Paskelbtas 7 metai 6 mėnesiai prieš
niekas negadinkit tasku ant sito sudo NX BL