Draudimo raida - Puslapis 6

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

1928 metais jis pardavė daugiau kaip trisdešimt tonų druskos savo tėvynainiams. Krovinys turėjo būti pristatytas į Briuge. Toje pačioje sutartyje buvo pasakyta, kad Zacharija įsipareigoja vėl nupirkti visą krovinį jam atvykus į pristatymo uostą tokia suma, kuri buvo aptarta sutartyje iš anksto, bet aukštesne negu pardavimo suma. Tokiu būdu tarp iškrovimo uosto iki pristatymo vietos Zacharija rizikavo tik savo laivu. Skirtumas tarp antrą kartą pirktos prekės ir pardavimo ir yra rizikos kaina ir užima paskolos procento dalį, uždraustą bažnyčios. Sugalvoję tokias schemas, jūreiviai ir skolintojai padėjo atsirasti draudimo sutartims.
Formuojasi atskiros draudimo rūšys. Pirmosios draudimo kompanijos.
Ilgainiui buvo pastebėta, kad draudimo veikla gali būti ir neblogą pelną duodantis verslas. XIV amžiaus pradžioje ima formuotis komercinio pobūdžio draudimas. Tolimesniame jo vystymesi išryškėje 2 etapai: XIV – XVII amžius, XVIII

– XIX amžius. Šie etapai buvo išskirti pagal keturis svarbius principus:
1. Pagal organizacinę – teisinę formą;
2. Pagal draudimo ir perdraudimo operacijų rūšis ir apimtis;
3. Pagal valstybės kišimosi į draudimo veiklą lygį;
4. Pagal draudimo veiklos internacionalizavimo laipsnį.
Pirmasis etapas
Pirmojo etapo metu dominavo transporto draudimas. XIV – XVII amžiuje sparčiai vystėsi laivininkystė. Prekių pervežimas iš gana tolimų, dideliais vandenų plotais atskirtų šalių nebebuvo problema. Suprantama, kad jūrų prekybos verslas buvo neišvengiamai susijęs su nemaža rizika dėl stichinių nelaimių ar piratų užuominų. Draudusieji laivus ir krovinius įsitikino, kad draudimas gali duoti ir labai gerą pelną. Stambiuose to meto Europos uostuose pradėjo savo veiklą komercinės draudimo firmos.
Iš tų laikų iki mūsų dienų atėjo ir draudimą patvirtinančio dokumento – poliso pavadinimas. Jis kilo iš lotynų kalbos žodžio “policeri”, pažodžiui išvertus – pažadas. Pirmieji draudimo polisai buvo išrašyti 1347 metais Barselonoje. Sparčiai jūrų prekybos draudimo verslas ėmė klestėti Genujos mieste. Čia pradėta taikyti ir perdraudimo operacijos, nes draudimo firmos įvertino, kad labai didelę reikšmę jų sėkmingai ir stabiliai veiklai tui rizikos padalinimas.
Pervežėjai mokėjo prekeiviams ar bankininkams "rizikos kainą" – papildomą sumą pinigų priklausomai nuo to, kokio tipo buvo laivas, krovinys ir pervežimo trukmė. „Rizikos kaina“ buvo pavadinta draudimo premija. Tokiu būdu ir atsirado draudiko profesija.
XV amžiaus pabaigoje Europoje atsirado bendri draudimo susivienijimai, taip vadinamos ugnies draugijos (Brangilden), kurios padėjo dar labiau vystytis draudimui.
1559 m. seras Nicholas Bacon,