Draudimo raida - Puslapis 5

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

susivienijimai, skirti gaisro atveju ar dvesiant gyvuliams pasirūpinti susivienijimo nariais. Susivienijimai dažniausiai buvo sudaryti iš 20 pasiturinčių valstiečių. Atsitikus nelaimei, dalis nuostolių buvo apmokama materialiniais daiktais ir darbu, o kita – pinigais. Taip XIII amžiaus viduryje šioje šalyje buvo įkurtos draudimo nuo gaisro gildijos. Kaip skelbė šios institucijos statutas, gaisro nuostoliai nukentėjusiems buvo atlyginami natūra: mediena, šiaudais, namų apyvokos reikmenimis. Islandiški susivienijimai nepaplito Europoje, kur populiaresnis buvo jūrinis draudimas.
Ankstyvuoju XII amžiaus laikotarpiu Vokietijoje gildijos ėmė plėsti draudžiamų objektų skaičių. Apdraudus nuo stichinių nelaimių, draudimo kasos apmokėdavo gaisro ir gyvulių kritimo nuostolius. Gildijos drausdavo ir nuo socialinių bėdų. Įvykus vagystei ar apiplėšimui, nukentėjusysis iš šių draudimo kasų gaudavo reikiamo dydžio išmokas. Vokietijoje,

vienoje iš pirmųjų šalių, buvo pradėtos organizuoti ir našlių bei našlaičių paramos kasos, kurių veikla vėliau tapo labai svarbia pagalbos forma šiems maitintojų netekusiems asmenims. Yra žinoma, kad jau 1300 metais, Belgijoje, buvo naudojami tiesioginiai jūrinių rizikų už draudimo premiją apmokėjimai. Kitame amžiuje buvo nustatyti draudimo tarifai reguliariems plaukiojimams iš Londono į kontinentą ir atgal. Vystėsi draudimo įstatymai ir jau XV amžiaus dokumentuose galime rasti visiškai sutvarkytą tų laikų draudimo kodeksą.
Bažnyčios įtaka draudimo vystymuisi
XII a. pabaigoje – XIII a. pradžioje vystantis ekonomikai, Romos katalikų bažnyčia, kuri buvo labai įtakinga visose sferose, negalėjo likti augančios pinigų skolinimo praktikos ir lupikavimo nuošalyje. 1234 m. popiežiaus Grigaliaus XI dekretu, vadovaujantis Šventojo Rašto principais buvo uždraustos visos operacijos, susijusios su lupikavimu. Bet, suprasdama paskolos svarbą ekonomikos vystymuisi, bažnyčia po kurio laiko pakeičia savo sprendimą, leisdama lupikavimą, bet su protingomis palūkanomis, tokiu būdu leisdama atsirasti "protingų palūkanų" teorijai, teigiančiai, kad gautas atlygis turi būti proporcingas paslaugai, atliktai prekeiviui, pasiskolinusiam asmeniui, arba bet kuriam ūkininkaujančiam subjektui tuo pagrindu, kad negalima pelnytis iš artimo savo. Uždrausdama ir ribodama lupikavimą, bažnyčia galėjo stipriai pabloginti jūrinės prekybos vystymąsi. Bet bažnyčios veiksmai padėjo vystytis apsaugos nuo rizikos sistemai ir atsirasti draudimo sutarčiai. Po pirmojo bažnyčios sprendimo prekeiviai – bankininkai stengėsi apeiti formalų draudimą. Knygoje "Auksas ir prieskoniai" Žanas Favje aprašo genujiečio Benedeto Zacharijos pasakojimą.