Draudimo raida - Puslapis 2

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

jeigu jų prekėms kas nors atsitikdavo pervežimo metu. Vėliau Babilone atsirado ypatingos grupės "prekeivių – skolintojų", kurie skolindavo savo kolegoms, nusprendusiems "leistis į tolimą kelionę" (būtent taip tais laikais vadinosi importo –eksporto operacijos) ir nereikalaudavo pinigų grąžinti, jeigu kelionės metu prekes pavogdavo ar kas nors joms atsitikdavo. Iki šių dienų yra išlikę rašytiniai liudijimai iš senovės Babilono, siekiantys 1700 metus prieš Kristų, apie karavanų vilkstinės draudimus nuo jų užpuolimo, nes pirkliai suvokė, kad nė vienas nėra apsaugotas nuo karavano užpuolikų. Todėl buvo pasirašinėjami susitarimai, kad patirti nuostoliai bus dengiami kartu. Principas „Visi už vieną ir vienas už visus“ įgyvendinamas ekonominėje sferoje. Karavano vilkstinių pirklių įnašas nebūdavo reguliarus. Įvykus nelaimei, iš visų pasirašiusiųjų susitarimą būdavo surenkama nuostoliams atlyginti reikalinga pinigų

suma.
Draudimas antikos laikais
Draudimas kaip bendradarbiavimo forma atsirado dar pačiais seniausiais laikais. Jūrinė prekyba, kuri sparčiai vystėsi Viduržemio jūroje, padėjo vystytis pirmosioms draudimo rūšims. Senovės graikų mainų operacijos yra laikomos draudimo prototipu. Demostenas rašė, kad tokios operacijos buvo naudojamos jūrininkystės prekyboje. Ši praktika buvo paplitusi Atėnuose ir apie tai savo darbuose rašė Demostenas (Atėnų oratorius). Skolintojai išnuomodavo laivus. Po to, jeigu kelionė būdavo sėkminga, pinigus grąžindavo su procentais, o jei kažkas jūroje nutikdavo - visai negrąžindavo. Buvo nustatytas labai aukštas procentas, kuris leisdavo sukauptą kapitalą panaudoti jūrinės rizikos padengimui. Prekeivis, gavęs paskolą, ją grąžindavo tik tuo atveju, jeigu sėkmingai baigdavosi jo kelionė, tuo pačiu grąžindamas 30% daugiau pinigų nei pasiskolino.
Antikos laikais darbininkai, nusamdyti tokiems darbams kaip Egipto piramidės, Saliamono rūmai ir kt. organizuodavo pagalbos kasas tiems kolegoms ar jų šeimoms, kurie susižalodavo ar mirdavo atsitikus nelaimei.
Taigi, pirmieji draudimai buvo padiktuoti būtinybės sumažinti verslo riziką, todėl drąsiai galima teigti, kad iš pradžių atsirado verslo ir tik vėliau asmens draudimas, apie kurį byloja Senovės Romos laikų šaltiniai. Senovės Romoje ėmė formuotis draudimo fondai, į kuriuos susivieniję tam tikrų profesijų ar vienodų likimų žmonės reguliariai įnešdavo reikiamas pinigų sumas. Senovės Romos laikais veikusiame įstatyme „Lex Rhodia“ buvo numatyta, kad tolimos kelionės jūra metu patirti nuostoliai turi būti dengiami iš specialaus laivų ir prekių savininkų sudaryto fondo. Jei laivas žūdavo audrose ar būdavo pagrobiamas jūros