Darbas:
taisykles.Nukrypimas nuo šios demokratijos yra “prievartinė demokratinė valdžia”
IŠVADOS
· Tiesioginei demokratijai būdingas ypatingas požiūris į individą-pilietį, kuris turi išskirtinę teisę balsuoti. Piliečių skaičius santykinai mažas, todėl jų tarpusavio lygybę užtikrinti yra daug lengviau ir paprasčiau.
· Tiesioginei demokratijai visiškai neaktualus ekonominis aspektas. Valdžia, atlikdama tik administracinį vaidmenį, galima sakyti atsiriboja nuo ekonomikos, ir tik atstovaujamoje demokratijoje atsiranda glaudus ryšys tarp ekonomikos ir politikos.
· Tiesioginė demokratija suteikia piliečiui visas galimybes reikštis politinėje veikloje – valdyti, nulemti to ar kito sprendimo priėmimą, pasijungti į partijos veiklą ir pan.
· Klasikinės demokratijos modelyje būti valdžioje, tai nėra jokia privilegija, o tik paprasčiausiai sunkiai atliekama pareiga.
· Jei klasikinei ar radikaliajai vystymosi demokratijai įgyvendinti būtina tik maža teritorija su palyginti mažu gyventoju skaičiumi, tai atstovaujamai demokratijai reikalingas didesnis plotas ir didesnis gyventojų skaičius.
· Aktyviam piliečiui labiau priimtinesnis tiesioginės demokratijos modelis, nes taip jis gali patenkinti savo norą – dalyvauti valstybės gyvenime. Tie individai kurie nėra taip ypatingai suinteresuoti visuotine valstybės gerove, labiau vertina atstovaujamąjį
· Su perėjimu nuo tiesioginės demokratijos tipo link atstovaujamosios demokratijos santykinai sumažėjo valdančiųjų sluoksnis, pasikeitė valdančiojo statusas ir galimybės, automatiškai sumažėjo dalies interesų atstovavimas.
· Atstovaujamoje demokratijoje individas kaip vienetas nebėra toks galingas. Pilietinę visuomenę sudaro daugybė individų, ir kiekvieno jų naudos troškimas negali būti visapusiškai patenkinamas, todėl susiformuoja nauja struktūra – interesų grupės – sąjungos asmenų, turinčių bendrus tikslus ir siekiančių tuos tikslus iškelti aukščiau kitų individų ar interesų grupių tikslų, t.y. įtakoti sprendimus.
· Esminis šių demokratijos tipų skirtumas – jų taikymas skirtingam politiniam vienetui. Svarbiausios teigiamos ir neigiamos šių tipų savybės išryškėja juos taikant skirtingo dydžio, ekonominio išsivystymo ir informatyvumo visuomenėms.
· Atstovaujamosios demokratijos favoritas – intelektualus, informuotas ir sąmoningas žmogus. Tiesioginė demokratija favoritų neišskiria – visi lygūs ir svarbūs, nepriklausomai nuo sugebėjimų.
· Mano manymu, tiek tiesioginė, tiek atstovaujamoji demokratija turi savo pliusų ir minusų. Aišku, dalyvauti pačiam yra naudingiau, nei reikštis per atstovą, turint omenyje, kad tas pats atstovas reprezentuoja daugybės individų interesus. Tačiau atstovaujamoji demokratija yra daug stabilesnė ir vaisingesnė. Jos procesą ypatingai veikia valdančiųjų atsakomybė, sąlygota įstatymų.
· Svarbu žinoti, kam reikalinga valdžia – ar tik dar vieno sluoksnio sukūrimui, ar kaip priemonė stabiliam ir tobulam valstybės piliečių gyvenimui užtikrinti. Jei taip - tai tiek vienas, tiek kitas būdas tinkamas, svarbu žinoti tik kokiu atveju kokia demokratija yra geriausias pasirinkimas.
· Demokratinis procesas žavus tuo, kad jis turi savyje kažkokį savireguliacijos ir adaptacijos mechanizmą. Šio mechanizmo įrodymas – demokratijos chameleoniškumas – gebėjimas prisitaikyti prie įvairių sąlygų.
LITERATŪRA
1. DAHL, R. (1994) Demokratija ir jos kritikai. Vilnius: Amžius. 530 p.
2. DAVID, H. (2002) Demokratijos modeliai. Vilnius: Eugrimas. 436 p.
3. SVENSSON, P. (1995) Demokratijos teorijos. Vilnius: Margi raštai. 417 p
4. ZEIGLER, H. (1993) Politinė bendruomenė. Kaunas: Litera. 360 p.
5. NOVAGROCKIENĖ, J. (2001) Politikos mokslo pagrindai. Vilnius: Vilniaus universiteto lei
Komentarai