Demokratija ir diktatūra

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

demokratijos principą – vyriausybė nėra atsakinga savo tautai. Tai nereiškia, kad ji pradeda naudotis neribota valdžia, ir išnyksta riba tarp privataus žmonių gyvenimo ir valstybinių reikalų.
Autoritarinė valdžia paprastai nesiekia reguliuoti sferų, nesusijusių su politika. Nepriklausomos gali likti ekonomika, kultūra, asmeniniai santykiai. Šeima, giminė, bažnyčia ne tik išsaugo savo autonomiją, bet dažnai yra palaikomi valstybės, kuri teigiamai žiūri į tradicines vertybes. Tradicija ir konservatizmas yra svarbūs režimo paramos šaltiniai. Daugeliui autoritarinių režimų yra būdinga dominuojanti ideologija – ideologinis pliuralizmas yra nesuderinamas su autoritarizmu.
Totalitarizmas - nedemokratinio valdymo rūšis, kurioje atmetami ir paneigiami demokratijos principai. Vyriausybė neatsakinga savo tautai ir galutinai panaikina ribą tarp viešųjų ir privačiųjų reikalų. Totalitarinė vyriausybė imasi kontroliuoti visas žmonių gyvenimo sferas (politinių partijų veiklą, ūkininkavimą, privatų šeimos gyvenimą). Režimas formaliai leidžia, net reikalauja iš piliečių dalyvavimo politiniame procese, tačiau iš tikrųjų žmonės yra nuo politikos visiškai atriboti. Visur ir visada reikalaujama visiško

vienbalsiškumo ir vienmintiškumo, o laisvamanybė yra baudžiama ir persekiojama.
Pavadinimas pirmą kartą pasirodė Italijoje XX a. trečiojo dešimtmečio viduryje: Mussolini savo režimą dažnai vadino lo statto totalitario – “totalitarinė valstybė”. Totalitarinės valstybės šalia Italijos buvo Vokietija, Sovietų Sąjunga, kitos “socialistinės” šalys, dabar – Šiaurės Korėja, Kuba.
Totalitarinis režimas visiškai atmeta visuomenės autonomiją. Tuo jis skiriasi nuo autokratinio režimo. Vienintelė partija naudojasi valdžios monopoliu ir kontroliuoja armiją, žiniasklaidą, ekonomiką, pateisindama savo viešpatavimą tuo, kad tik ji išreiškia tikrus visos liaudies interesus. Vadovaujantis šia logika, bet kokia opozicija yra antiliaudiška ir gali išreikšti tik egoistinius kokių nors siaurų grupių interesus. Partija totalitarinėje sistemoje susilieja su valstybe, o pastaroji sutapatinama su visuomene.
Ryškiausios totalitarizmo formos – fašizmas ir bolševizmas. Ideologijos pobūdžiu jie priešingi ir nieko bendra neturi. Fašizmui būdingas tautos ir rasės kultas, misticizmas, dvasinio prado svarba, atviras demokratijos atmetimas. Bolševizmas atvirkščiai, proklamavo internacionalizmą (darbo žmonių, tautų, progresyviosios žmonijos vienybę), materializmą, ekonominių faktorių svarbą, ir skelbė, kad “socialistinė demokratija” yra aukščiausia demokratijos pakopa.
Pagal formalius kriterijus sunku apibrėžti šių režimų legitimumo laipsnį. Bolševikai užgrobė valdžią, įvykdę valstybinį perversmą. Nacionalistai Vokietijoje suformavo vyriausybę po pergalės rinkimuose. Jos atėjimas į valdžią buvo legitimus. Toliau abiem atvejais įstatymo nesilaikyta. Bolševikai išvaikė Steigiamąjį susirinkimą, kuriame neturėjo daugumos, po to uždraudė visas partijas. Panašiai pasielgė nacistai. Tačiau Sovietų Sąjungoje vėliau buvo rengiami rinkimai, ir nors kandidatų sąrašus iš anksto sudarydavo partiniai organai, rinkimai vertinti kaip teisinis valdžios pagrindas.

Naudota literatūra:

1. Istorijos konspektai:civilizacijos, Lietuva, pasaulis. Janina Varnienė. Vilnius,1998
2. Politologijos pagrindai. A.Bakonienės firma.
3. Politologija XI-XII klasėms.Gediminas Vitkus.Vilnius 1998