Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

sąlygoms, įsiveržus svetimos kultūros elementams ir jų sistemai, etnokultūra iš žmogaus gyvenimo ėmė sparčiai trauktis. Vaikaičių gyvenime tęstinė (gyvoji) etnokultūrinė atmintis jau nutrūkusi. Taip pat išseko ir etnokultūros atsinaujinimo šaltiniai. Individo santykis su tradicine etnokultūra tampa imitaciniu, teatraliniu, muziejiniu.
Santykis su religija. <...>. Religiniai įsitikinimai, susipynę su etnokultūra, sudarė tvirtą dorovinių įsitikinimų pamatą. Jaunosios kartos religija suvokiama tik išoriškai, formaliai. Susilpnėjus vidiniam sąžinės balsui įsiveržė kiti dalykai: mažiau civilizuoti, primityvesni žmogaus instinktai, individualios naudos siekimas, dorovinis atsipalaidavimas ir pan. Individas tapo vienišesnis, labiau pažeidžiamas, ieškantis socialinės-psichologinės jungties, pakaitalo abejotinuose erzacuose. Religija, slopinusi savąjį Aš-Ego, atpalaidavo jo prasiveržimą.
Santykis su mokykla. <...>. Jaunajai

kartai mokykla prarado turėtas ne tik informacijos perteikimo, bet ir humanitarinės (dorovinių įsitikinimų) kultūros ugdymo pozicijas. „Gatvės“, neformaliųjų grupių poveikis ima konkuruoti su mokykla, ypač jaučiama šio poveikio neigiama įtaka, kurios slopinti beveik nepajėgi mokykla. Sovietmečiu gerokai nunykęs mokyklos pedagoginis-humanitarinis ir organizacinis potencialas, taip pat privalomas mokymasis suformavo didesnį mokinio ir mokyklos susvetimėjimą.
Santykis su pasaulio kultūra. <...>. Pasaulio dipoliarumą sklaidė bažnyčia, mokykla. Ilgainiui, nykstant etnocentrizmui, „gyvosios atminties“ mechanizmui, išklibus individo doroviniams pamatams, jo humanitarinei orientacijai, jaunoji karta tapo labiau imli pasaulinei kultūrai, tačiau ir kur kas mažiau atspari jos šešėlinėms pusėms. Susilpnėjus etnokultūriniam imunitetui atsiveria platesnė erdvė kosmopolitinėms orientacijoms, lieka mažiau ne tik vidinių, bet ir išorinių kliūčių joms įsigalėti.
Santykis su vyresniaisiais šeimos nariais. Senesnioji karta pagrindinį socializacinį krūvį betarpiškai perėmė iš vyresniųjų amžiumi asmenų, ir ypač- iš savo šeimos narių. Socialinės patirties perteikimo betarpiškumas stiprino šeimos narių, giminystės, taip pat ir bendruomeninius ryšius.
Socialinis laikas, sovietinis rėžimas sutapęs dar ir su kitais esminiais pokyčiais (industrializacija, urbanizacija ir pan.) sudarkė šių ryšių organiškumą. Buvo nuvertinta gyvoji patirtis, taip pat - ir vyresniųjų asmenų autoritetas. Vyresniųjų neapeliacinis prisitaikymas prie aplinkybių dar labiau nuvertino jų autoritetą jaunesniųjų akyse.
Ilgainiui jaunesniųjų ryšys su vyresniaisiais tapo labiau formalus, netgi dvelkiąs susvetimėjimu, Pagaliau, esmingai