Darbas:
absoliučiais ir santykiniais dydžiais, pasisavina valstybė iš darbuotojo bendrojo darbo užmokesčio. Privalomų fizinių asmenų pajamų mokesčių mažinimas padidintų mokią gyventojų paklausą, pagerintų daugelį makroekonominių rodiklių.Išvados
Darbo apmokėjimo politika vykdoma remiantis Lietuvos Rerspublikos Konstitucija, Darbo apmokėjimo įstatymu, Darbo įstatymų kodeksu, kitais darbo santykius reguliuojančias įstatymais, nutarimais, įsakymais. Įstatymai numato, kad darbuotojo darbo užmokestis priklauso nuo darbo paklausos ir pasiūlos darbo rinkoje, darbo kiekio ir kokybės bei įmonės veiklos rezultatų. Lietuvos darbo politika draudžia diskriminaciją ir siekius mažinti darbo užmokestį dėl lyties, amžiaus, rasės,
Lietuvoje darbo užmokestis mokamas ne rečiau kaip du kartus per mėnesį. Konkretūs darbo užmokesčio mokėjimo terminai, mokėjimo vieta ir tvarka nustatomi kolektyvinėse arba darbo sustartyse.
Lietuvoje vis dar nesukurta ir neveikia vieninga darbuotojų darbo apmokėjimo sistema, numatanti moksliškai pagrįstas pagrindinio (tarifinio) darbo užmokesčio apskaičiavimo ir diferencijavimo sąlygas. Tai leidžia nepagrįstai diferencijuoti darbo užmokestį tiek tarp tų pačių, tikę ir tarp skirtingų kategorijų (profesijų) darbuotojų.
Viena iš neigiamų darbo apmokėjimo politikos tendencijų Lietuvoje yra labai aukšti valstybės kontroliuojamų akcinių bendrovių, valstybės įmonių ir komercinių bankų vadovų atlyginimai. Tobulinant darbo apmokėjimo sistemą Lietuvoje, būtina atsižvelgti į minimalios mėnesinės algas ir bazinės mėnesinės algos santykį bei jo pokyčius.
Darbo užmokesčio politika Lietuvoje turi būti orientuta į šalies gyventojų materialinės gerovės kėlimą.
Komentarai