Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

santykių etapą - ekonominės politikos derinimo ir koordinavimo etapą, kuris yra neatsiejama tolygaus ES vieningosios rinkos funkcionavimo sąlyga. Vis didesnis vaidmuo formuojant nacionalinę ekonomikos strategiją tenka valstybės institucijų, pirmiausia ministerijų, atsakingų už finansus ir ekonominę politiką, bei centrinio banko, administraciniams gebėjimams ir jų veiksmų koordinavimui. Persiorientavimas į ilgalaikę perspektyvą įgalins optimizuoti ekonomikos reformų planavimo procesą, efektyviai prognozuoti ir valdyti ekonomikos pokyčius.
Lietuvoje dar nėra galutinai pasibaigęs ekonomikos transformacijos laikotarpis, todėl ekonominei politikai keliami kiti tikslai negu ilgametės rinkos ekonomikos ir aukšto pragyvenimo lygio valstybėse. Lietuvos ekonominės programos tikslai pirmiausia orientuoti į šalies pasirengimą prisiimti narystės ES įsipareigojimus nuo 2004 m.
Pagrindinis ekonominės politikos tikslas laikotarpiui iki įstojimo

į ES - tenkinti ekonominius stojimo į ES kriterijus (Kopenhagos kriterijus) ir rengtis narystei Ekonominėje ir pinigų sąjungoje. Visa reformų programa orientuota į tinkamų šio tikslo sėkmingo įgyvendinimo priemonių sukūrimą vidutinės trukmės laikotarpiu:
1. spartūs ir tolygūs ekonomikos plėtros tempai;
2. stabili makroekonominė aplinka;
3. palankios verslo plėtros sąlygos;
4. išaugusi ekonominė integracija su ES;
5. sėkmingai įgyvendintos struktūrinės reformos;
6. stabili ir prognozuojama teisinė aplinka;
7. skaidrus valstybės valdymas;
8. politinis sutarimas dėl daromų reformų.
Programoje išnagrinėtos ir įvertintos prielaidos pasiekti deklaruojamus ekonominės politikos tikslus, pateikta struktūrinių reformų vizija. Prognozės grįstos prielaida, kad nagrinėjamu laikotarpiu išorinė ekonominė Lietuvos aplinka iš esmės išliks stabili.
Programą sudaro keturios pagrindinės dalys, apžvelgiančios pastarųjų metų ekonominius pokyčius Lietuvoje, planuojamą monetarinę ir fiskalinę politiką laikotarpiui iki Lietuvos stojimo į ES bei planuojamas struktūrines reformas. Apibendrinant Lietuvos ekonominių reformų kelią ir apibrėžiant programoje pateiktas vidutinės trukmės perspektyvas, reikėtų akcentuoti keletą svarbių aspektų.
Per praėjusį laikotarpį po išorinio 1998-1999 m. šoko Lietuva, vykdydama valiutų valdybos modeliu pagrįstą pinigų politiką ir griežtą fiskalinę politiką, sugrįžo į ankstesnį sparčios ekonominės plėtros kelią. Teigiamos makroekonominės tendencijos, išryškėjusios 2000 m. (žemas infliacijos lygis, iki 2,8 proc. BVP sumažėjęs fiskalinis ir iki 6,0 proc. - einamosios sąskaitos deficitas, 3,3 proc. išaugęs realus BVP), tęsiasi ir 2001 m. Užsienio ir