Ieškoti
:
:
Pamiršote slaptažodį?  Prisijungti>>
(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

šviesa vieną ankstyvą rytmetį nutvieskė Žvėryno panerius…”
Romane “Priešaušrio vieškeliai” autoriaus pasakojimas plėtojasi pereidamas keletą skirtingų, bet neperskiriamų medžiagos klodų. Pirmiausia pakliūvame į pokario kaimą. “Seniau šis kaimas vadinosi Užpelkiai.” Tai pirmasis romano sakinys. Jis labia iškalbingas. Jeigu yra “seniau”, tai yra ir “dabar”. Vadinasi, senojo kaimo nebeliko. Per jį perėjo laikas (pirmajame tome tai maždaug 1945-1965 m. laikotarpis). Atpažįstamos kruvinų grumtynių žymės Užpelkiuose, pasakojama apie ryškiausius kaimo ir miestelio žmonių likimus, griūvančią žemdirbio gyvenimo sanklodą, kolūkių kūrimą.
Antroji tematinė romano gija, nuo pirmųjų puslapių įausta į viso kaimo gyvenimo drobę, o toliau vis ryškesnėmis spalvomis gyvinama, - tai Daukinčių giminės kronika. Iš senosios Daukintienės kamieno išskleidžia jos sūnų – Konstanto, Kazimiero ir Kristupobei
dukters Teklės (antroji – mieste) šakos. Jos dar aplipusios šakelėmis – Daukintienės anūkais. Nauji laikai laikai suardo buvusį vientisą kaimo bendruomenės gyvenimą. Ilgiau išsilaiko giminės ryšiai. Visų Daukinčių gyvenimai matomi nuo kalvos. Jie kasdien lankosi vienas kito pirkioje, jų laikas bendras. Nors dažnai ginčijasi, nesutaria, nors atrodo labia skirtingi, bet iš tikrųjų yra savi, neperskiriami, susieti genais lyg nematoma grandine. Dažna būrimosi vieta – Kristupo troba. Štai jis guli dar nepakilęs po sunkios ligos:

Atšlepsi senoji Daukintienė. Žiūri į jį, tarsi juos sietų koks slaptas, jiems težinomas sandėris. Šnekasi su ja be žodžių, rodo akimis fotografiją.<…>
Priemenėje garsiai nusikvatoja Konstantienė, su karštu pyragu įeina Vizgirdienė ir smalsiai dirsteli broliui į veidą. Kristupienė ima stumdyti kėdes – kviečia prie stalo.

Ten sėdi Kazimiera ir pasakoja, kad Šimonių girioje buvęs didelis susišaudymas, daug esą sužeistų ir užmuštų.

Mėgsta jie sėdėti susispietę lempos šviesoje, stebėti vieni kitų veidus, ieškoti juose bendrų giminės bruožų. “Ir gal kada atsitiktinai kritęs šviesos ruoželis išplės juos iš tamsos, susėdusius prie vakarienės stalo, kaip išplėšia dabar, ir kažkas gal apsidžiaugs tais panašumais, kaip džiaugiasi dabar Konstantas, aptikęs savo bruožų brolvaikio Juzuko veide…”
Giminės tema tik neatidžiam skaitytojui gali pasirodyti plėtojama buitiškai,kaip savarankiška epinė romano linija. Iš tikrųjų įtraukta į pagrindinę romano temą – vieno giminės atstovo Juozo Daukinčio dvasinio brendimo istoriją. Maždaug nuo pusės romano ši tem avis labiau gryninama. Juzukas, besisukinėjantis tarp savo giminių, virsta Juozu. Jis


Atgal  1  2  3  [4]  5  6  7  8  9 ... 15  Toliau

Komentarai

Paskelbtas va 5 metai 9 mėnesiai prieš
kiek permeciau, tai viskas yra lietuviu literaturos 12kl vadoveli




Skelbimai
 
 
NEKOKYBISKI, LABAI BLOGI  PagalbaStudentams
 
ašome DIPLOMINIUS KURSINI  diplominis2012
 
Nuo referato iki magistri  marius_darbai
 
 
FINANS?, MARKETINGO, MOKE  diplominis2012
 
 
Kokybiški rašto darbai (n  RasauStudentams
 
KOKYBIŠKI RAŠTO DARBAI  RastoDarbai1
 
Referatai, Kursiniai  Nesuprantama
 
www.rasto-darbai.lt  Vienetiniai-darbai




Darnipora.lt